Į pirmą puslapį Apie šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresėlę  
       Apie lankymąsi     Relikvijos     Kelionės     Maldos     Pasirengimas     Kontaktai    Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė  
 

Popiežius Jonas Paulius II

Apaštališkasis laiškas
Divini Amoris Scientia

Šventoji Kūdikėlio Jėzaus ir Švenčiausiojo Veido Teresė skelbiama visuotinės Bažnyčios mokytoja

1. Dieviškosios meilės, kurią gailestingumo Tėvas lieja per Jėzų Kristų Šventojoje Dvasioje, mokslas yra dovana, duodama mažutėliams ir nuolankiesiems, idant jie pažintų ir skelbtų karalystės slėpinius, paslėptus nuo gudriųjų ir išmintingųjų. Todėl Jėzus pradžiugo Šventąja Dvasia, šlovindamas Tėvą, kuris to maloningai norėjo (plg. Lk 10, 21–22; Mt 11, 25–26).

Motina Bažnyčia taip pat džiaugiasi, kad istorijos tėkmėje Viešpats vis apsireiškia mažutėliams ir nuolankiesiems, duodamas savo išrinktiesiems galios per Dvasią, kuri „visa pažįsta, net Dievo gelmes“ (1 Kor 2, 10), kalbėti apie „mums suteiktas Dievo dovanas. Apie tai ir kalbame ne mokytais žmogiškosios išminties žodžiais, bet tais, kurių išmokė Dvasia, – dvasiniais žodžiais aiškindami dvasines tiesas“ (1 Kor 2, 12–13). Taip Šventoji Dvasia veda Bažnyčią į pilnutinę tiesą, suteikdama jai įvairių dovanų, puošdama ją savo vaisiais, atjaunindama Evangelijos galybe ir suteikdama galios jai atpažinti laiko ženklus, idant ji vis geriau vykdytų Dievo valią (plg. Lumen gentium, 4, 12; Gaudium et spes, 4).

Tarp mažutėlių, kuriems karalystės slėpiniai buvo itin ypatingai apreikšti, skaisčiai spindi Kūdikėlio Jėzaus ir Švenčiausiojo Veido Teresė, Basųjų karmeličių ordino vienuolė profesė, šįmet minime 100-ąsias jos įžengimo į dangaus tėvynę metines.

Per savo gyvenimą Teresė atrado „naujos šviesos, paslėptų ir mistinių prasmių“ (Ms A, 83v) ir gavo iš dieviškojo Mokytojo tą „meilės mokslą“, kurį ji ypač savitai perteikė savo raštuose (plg. Ms B, 1r). Šis mokslas yra jos puiki karalystės slėpinio pažinimo ir asmeninio malonės patyrimo išraiška. Jį galima laikyti ypatinga Evangelijos išminties malone, kurią Teresė, kaip ir kiti šventieji bei tikėjimo mokytojai, gavo per maldą (plg. Ms C, 36r).

2. Jos gyvenimo pavyzdys ir evangelinė doktrina mūsų amžiuje buvo veikiai, visuotinai ir nuolat priimami. Tarytum sekdama jos ankstyva dvasine branda, jos šventumą Bažnyčia pripažino po kelerių metų. Išties 1914 m. birželio 10 d. Pijus X pasirašė dekretą, pradėdamas jos beatifikacijos bylą. 1921 m. rugpjūčio 14 d. Benediktas XV viešai pripažino herojiškas Dievo tarnaitės dorybes ta proga sakydamas pamokslą apie dvasinę kūdikystę. Pijus XI 1923 m. balandžio 29 d. paskelbė ją palaimintąja. Netrukus, 1925 m. gegužės 17 d., tas pats popiežius ją kanonizavo neaprėpiamos minios, susibūrusios Šv. Petro bazilikoje, akivaizdoje, išryškindamas jos dorybių spindesį ir jos doktrinos savitumą. Po dvejų metų, 1927 m. gruodžio 14 d., atsiliepdamas į daugelio misionierių vyskupų prašymą, jis paskelbė Teresę drauge su šv. Pranciškumi Ksaveru misijų globėja.

Pradedant šiais pripažinimo veiksmais dvasinis Kūdikėlio Jėzaus Teresės spinduliavimas augo Bažnyčioje ir sklido po pasaulį. Daug pašvęstojo gyvenimo institutų ir bažnytinių judėjimų, ypač jaunose Bažnyčiose, pasirinko ją savo globėja ir mokytoja, semdamiesi įkvėpimo iš jos dvasinės doktrinos. Jos žinią, dažnai sutraukiamą į vadinamąjį „mažąjį kelią“, kuris yra ne kas kita, kaip evangelinis šventumo, skirto visiems, kelias, studijavo teologai ir dvasingumo mokovai. Pasaulyje buvo statomos ir pašvenčiamos Viešpačiui, pavedant Lizjė (Lisieux) šventosios globai, katedros, bazilikos, šventovės ir bažnyčios. Ji gerbiama įvairių Rytų ir Vakarų apeigų Katalikų Bažnyčioje. Nemažai tikinčiųjų patyrė jos užtarimo galią. Daugelis pašauktųjų į kunigiškąją tarnybą ar pašvęstąjį gyvenimą, ypač misijose ir klauzūroje, dieviškąją savo pašaukimo malonę sieja su jos užtarimu ir pavyzdžiu.

3. Bažnyčios ganytojai, pradedant mano pirmtakais, šio amžiaus popiežiais, laikę jos šventumą pavyzdžiu visiems, taip pat pabrėžė, kad Teresė yra dvasinio gyvenimo mokytoja savo paprasta ir sykiu gilia doktrina, kurią ji, vadovaujama dieviškojo Mokytojo, sėmė iš Evangelijos šaltinių ir be galo paveikiai perteikė savo broliams bei seserims Bažnyčioje (plg. Ms B, 2v–3r).

Ši dvasinė doktrina mus pasiekė pirmiausia per jos autobiografiją, sudarytą iš trijų paskutiniais gyvenimo metais parašytų rankraščių ir išleistą praėjus metams po jos mirties pavadinimu Histoire d’une Ame – „Vienos sielos istorija“ (Lizjė 1898). Ji sukėlė nepaprastą, iki šiol neslūgstantį susidomėjimą. Ši autobiografija, išversta drauge su kitais šventosios raštais į maždaug 50 kalbų, Teresę padarė žinomą visuose pasaulio kraštuose, netgi ne Katalikų Bažnyčioje. Prabėgus šimtmečiui po jos mirties, Kūdikėlio Jėzaus Teresė ir toliau pripažįstama kaip viena didžiausių mūsų laikų dvasinio gyvenimo mokytojų.

4. Tad nenuostabu, kad Apaštalų Sostas gavo daugybę prašymų suteikti jai Visuotinės Bažnyčios mokytojos vardą.

Paskutiniais metais, ypač čia pat prisiartinus tinkamai progai – jos mirties šimtosioms metinėms, tų prašymų vis daugėjo, įskaitant ir vyskupų konferencijų. Be to, vyko mokslinės konferencijos ir pasirodė daugybė publikacijų, aiškinančių, kaip Kūdikėlio Jėzaus Teresė įgijo nepaprastos išminties ir kad jos doktrina padeda daugybei visų gyvenimo luomų vyrų bei moterų pažinti ir pamilti Jėzų Kristų bei jo Evangeliją.

Turėdamas prieš akis šiuos faktus nusprendžiau rūpestingai ištirti, ar Lizjė šventoji atitinka būtinas sąlygas, kad jai būtų suteiktas Visuotinės Bažnyčios mokytojos vardas.

5. Šiomis aplinkybėmis man malonu trumpai priminti kai kuriuos Kūdikėlio Jėzaus Teresės gyvenimo įvykius. Ji gimė Alansone (Alençon), Prancūzijoje, 1873 m. sausio 2 d. Po poros dienų buvo pakrikštyta Dievo Motinos (Notre Dame) bažnyčioje, suteikiant Marijos Pranciškos Teresės (Marie-Françoise-Thérèse) vardą. Jos tėvų – Liudviko Marteno ir Zelijos Geren (Louis Martin, Zélie Guérin) – herojiškas dorybes aš neseniai pripažinau. Po motinos mirties 1877 m. rugpjūčio 28 d. Teresė drauge su visa šeima išsikelia į Lizjė miestelį. Čia gaubiama tėvo ir seserų meilės ji ugdoma sykiu reikliai ir švelniai.

Besibaigiant 1879-iesiems ji pirmą kartą priima Atgailos sakramentą. Per 1883 m. Sekmines gauna ypatingą malonę – Dievo Motinos Nugalėtojos užtarimu išgydoma iš sunkios ligos. Lizjė benediktinių parengta 1884 m. gegužės 8 d. priima pirmąją Komuniją, gilų pasirengimą vainikuoja išskirtinė glaudaus susivienijimo su Jėzumi malonė. Po kelių savaičių, tų pačių metų birželį, ji priima Sutvirtinimo sakramentą, gyvai suvokdama, kad Šventosios Dvasios dovana padaro ją Sekminių malonės asmenine dalininke. Per 1886-ųjų Kalėdas išgyvena gilų dvasinį patyrimą, kurį aprašo kaip „visišką atsivertimą“. Todėl Teresė įveikia motinos netekties sukeltą emocinį silpnumą ir ima „bėgti milžino žingsniais“ tobulumo keliu (plg. Ms A, 44v–45v).

Teresė nori pasirinkti kontempliatyvųjį gyvenimą, kaip ir jos seserys Polina bei Marija Lizjė Karmelyje, bet jai trukdo jos jaunumas. Per piligriminę kelionę į Italiją, aplankiusi Šventąjį Loreto namelį ir Amžinojo miesto vietas, 1887 m. lapkričio 20 d. popiežiaus suteiktoje Lizjė vyskupijos tikintiesiems audiencijoje ji su dukteriška drąsa prašo Leoną XIII leisti jai stoti į Karmelį penkiolikos metų amžiaus.

1888 m. balandžio 9 d. ji įstoja į Lizjė Karmelį, jame kitų metų sausio 10 d. gauna Švč. Mergelės Marijos ordino abitą ir 1890 m. rugsėjo 8-ąją, Mergelės Marijos Gimimo šventės dieną, duoda vienuolinius įžadus. Karmelyje ji įsipareigoja tobulumo keliui, kurį nustatė Motina Steigėja Jėzaus Teresė, su nuoširdžiu užsidegimu ir ištikimybe atlikdama įvairias bendruomenės jai patikėtas užduotis. Dievo Žodžio apšviesta, ypač išbandyta sergant jos mylimam tėvui Liudvikui Martenui, mirusiam 1894 m. liepos 29 d., Teresė pradeda eiti šventumo keliu, atkakliai pabrėždama meilės svarbą. Ji atranda ir perteikia jai patikėtoms naujokėms mažąjį dvasinės kūdikystės kelią, kuriuo ji vis giliau įžengia į Bažnyčios slėpinį ir, Kristaus meilės pagauta, jaučia augantį savo apaštališką ir misionierišką pašaukimą, akinantį ją visus vesti drauge su ja sutikti dieviškąjį Sužadėtinį.

1895 m. birželio 9 d., per Švenčiausiosios Trejybės šventę, ji pasiaukoja kaip deginamoji auka gailestingajai Dievo Meilei. Kitų metų balandžio 3 d., naktį iš Didžiojo ketvirtadienio į Didįjį penktadienį, pajunta pirmuosius ligos, nuvedusios ją į mirtį, požymius. Teresė tai priima kaip slėpiningą dieviškojo Sužadėtinio apsilankymą. Tuo pačiu metu patiria tikėjimo išmėginimą, truksiantį iki jos mirties. Sveikatai prastėjant ji 1897 m. liepos 8 d. paguldoma į ligoninę. Seserys ir kitos vienuolės renka jos pasakymus. Kentėjimai ir išmėginimai, kuriuos ji kantriai sutinka, stiprėja iki pat mirties 1897 m. rugsėjo 30-osios popietę. „Aš nemirštu, aš žengiu į gyvenimą“, – Teresė rašė vienam iš savo dvasios brolių tėvui Beljerui (Bellière) (Laiškai 244). Paskutiniai jos žodžiai: „Mano Dieve, aš myliu Tave“ užantspauduoja jos gyvenimą.

6. Kūdikėlio Jėzaus Teresė mums paliko raštus, kurie pelnytai ją rodo esant dvasinio gyvenimo mokytoja. Jos pagrindinis darbas yra savo gyvenimo atpasakojimas autobiografiniuose rankraščiuose (Manuscrits autobiographiques A, B, C), kurie pirmą kartą paskelbti greitai išgarsėjusiu pavadinimu „Vienos sielos istorija“ (Histoire d’une Ame).

Rankraštyje A, parašytame jos sesers Jėzaus Agnietės, tuo metu vienuolyno priorės, prašymu ir įteiktame jai 1896 m. sausio 21 d., Teresė aprašo savo religinės patirties pakopas – ankstyvosios vaikystės metus, ypač pirmosios Komunijos ir Sutvirtinimo priėmimo metą, paauglystę – baigdama stojimu į Karmelį ir pirmaisiais įžadais.

Rankraštyje B, parašytame tais pačiais metais per rekolekcijas ir skirtame jos seseriai Švenčiausiosios Jėzaus Širdies Marijai, rasime keletą gražiausių, geriausiai žinomų ir dažnai cituojamų Lizjė šventosios parašytų pastraipų. Jos atskleidžia pilnutinę šventosios brandą, kai ji rašo apie savo pašaukimą Bažnyčioje būti Kristaus Nuotaka ir sielų Motina.

Rankraštyje C, parašytame 1897 m. birželį ir pirmosiomis liepos dienomis, keli mėnesiai iki jos mirties, ir skirtame priorei Marijai de Gonzag (Maria de Gonzague), jo prašiusiai, užbaigiami gyvenimo Karmelyje apmąstymai, pradėti Rankraštyje A. Šie puslapiai atskleidžia antgamtinę autorės išmintį. Teresė nuodugniai atpasakoja kai kuriuos paskutinio savo gyvenimo tarpsnio stulbinančius patyrimus. Ji jaudinamai aprašo savo tikėjimo išmėginimą: nutyrinimo malonę, panardinančią ją į ilgą skausmingą tamsiąją naktį, nušviestą jos pasitikėjimo gailestinga, tėviška Dievo meile. Ir vėl nesikartodama Teresė padaro, kad Evangelijos šviesa skaisčiai suspindėtų. Čia randame gražiausius puslapius apie pasitikėjimo kupiną atsidavimą į Dievo rankas, vienybę tarp Dievo ir artimo meilės, jos misionierišką pašaukimą Bažnyčioje.

Šiuose trijuose skirtinguose rankraščiuose, susiliejančiuose į teminę vienybę ir vis žengiantį pirmyn jos gyvenimo ir dvasinio kelio aprašymą, Teresė mums paliko originalią autobiografiją, kuri yra jos sielos istorija. Ji parodo, kaip per jos gyvenimą Dievas perteikė pasauliui ypatingą žinią, vadinamąjį evangelinį kelią, „mažąjį kelią“, kurį visi gali priimti, nes visi yra pašaukti į šventumą.

266 mūsų turimuose „Laiškuose“ (Lettres), skirtuose šeimos nariams, moterims vienuolėms ir misionieriams „broliams“, Teresė dalijasi savo išmintimi, plėtoja mokymą, kuris iš tiesų yra gilios dvasinio vadovavimo sieloms pratybos.

Į jos raštus taip pat įeina 54 poetiniai kūriniai(Poésies), kai kuriems iš jų būdinga didžiulė teologinė ir dvasinė gelmė, įkvėpta Šventojo Rašto. Ypač verta paminėti: „Gyventi meile!“ (Vivre d’Amour! Poésies 17) ir „Kodėl Tave myliu, Marija!“ (Pourquoi je t’aime, ô Marie!Poésies 54). Tai originali Mergelės Marijos kelionės pagal Evangeliją sintezė. Prie šių literatūrinių kūrinių derėtų priskirti aštuonias poetines ir teatrines kompozicijas(Récréations pieuses), kurias sumanė ir atliko šventoji savo bendruomenei tam tikrų švenčių dienomis pagal Karmelio tradiciją. Tarp raštų vertėtų paminėti 21 maldą(Prières). Negalime užmiršti viso to, ką ji pasakė paskutiniais gyvenimo mėnesiais, rinkinio. Šie pasakymai – jų yra keli leidimai – žinomi kaip Novissima verba, taip pat jiems duotas pavadinimas„Paskutiniai pokalbiai“ (Derniers Entretiens).

7. Įdėmiai tiriant šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės raštus ir jų sukeltą atgarsį Bažnyčioje, galima pastebėti svarbiausius jos „iškiliosios doktrinos“, kuri yra esminis Bažnyčios mokytojos vardo suteikimo jai akstinas, aspektus.

Pirmiausia atrandame ypatingą išminties charizmą. Ši jauna karmelitė, neturinti jokio specialaus teologinio pasirengimo, bet Evangelijos šviesos apšviesta, jaučia, kad ją moko dieviškasis Mokytojas, kuris, jos žodžiais, yra „mokytojų Mokytojas“ (Ms A, 83v). Iš jo ji gauna „Dievo pamokymus“ (Ms B, 1r). Ji jaučia, kad Šventojo Rašto žodžiai išsipildo joje: „Jeigu kas yra mažasis, teateinie pas mane... Mažiesiems rodomas gailestingumas“ (Ms B, 1v; plg. Pat 9, 4; Išm 6, 6), ir žino, jog yra mokoma nuo išmintingųjų ir gudriųjų paslėpto meilės mokslo, kurį dieviškasis Mokytojas malonėjo apreikšti jai kaip mažutėliams (Ms A, 49r; plg. Lk 10, 21–22).

Pijus XI, laikęs Teresę Lizjietę „savo pontifikato žvaigžde“, nesvyruodamas savo homilijoje jos kanonizacijos 1925 m. gegužės 17 dieną proga pareiškė: „Tiesos Dvasia atvėrė ir padarė, kad jai būtų žinoma tai, ką Ji dažnai paslepia nuo išmintingųjų ir gudriųjų ir apreiškia mažutėliams. Tad ji turėjo tokį aukštesniųjų dalykų pažinimą – kaip mūsų tiesioginis pirmtakas teigia, – nes ji kiekvienam parodo tikrąjį išganymo kelią“ (AAS 17 [1925], p. 213).

Jos mokymas ne tik dera su Šventuoju Raštu ir katalikų tikėjimu, bet ir yra pranašus („iškilus“) dėl jos pasiektos gilios ir išmintingos sintezės. Jos doktrina yra išsyk ir Bažnyčios tikėjimo išpažinimas, ir krikščioniško slėpinio patyrimas, ir kelias į šventumą. Teresė pateikia brandžią krikščioniško dvasingumo sintezę: ji suderina teologiją ir dvasinį gyvenimą; ji tvirtai ir svariai atsiskleidžia su didžiu gebėjimu įtikinti ir perteikti, tai matyti iš to, kaip jos žinia priimama ir sklinda tarp Dievo tautos.

Teresės mokymas rišliai ir su darnia vienybe išreiškia krikščionių tikėjimo dogmas kaip tiesos doktriną ir gyvenimo patyrimą. Šiuo požiūriu derėtų nepamiršti, kad tikėjimo lobyno, perduoto apaštalų, supratimas, kaip moko Vatikano II Susirinkimas, Bažnyčioje auga padedant Šventajai Dvasiai: „didėja ir perduotų dalykų, ir žodžių supratimas, tiek dėka tikinčiųjų kontempliacijos bei gilinimosi, visa svarstant savo širdyje (plg. Lk 2, 19 ir 51), tiek dėl dvasinių dalykų, kuriuos jie patiria, giluminio suvokimo, tiek dėka mokymo tų, kurie su paveldėta vyskupyste yra gavę tikrą tiesos charizmą“ (Dei Verbum, 8).

Teresės Lizjietės rašytiniame palikime mes tikriausiai nerasime kaip kitų mokytojų raštuose mokslinio Dievo dalykų pristatymo, bet galime atpažinti apšviestąją tikėjimo išmintį, kuri, priimama su pasitikinčia Dievo maloningo gailestingumo ir išgelbėjimo Kristuje meile, apreiškia Bažnyčios slėpinį ir šventumą.

Tad galime tinkamai atpažinti Lizjė šventojoje Bažnyčios mokytojos charizmą, nes ji gavo Šventosios Dvasios dovaną gyventi ir išreikšti savo tikėjimo patirtį ir dėl jos ypatingo Kristaus slėpinio suvokimo. Joje aptinkamos naujojo įstatymo dovanos, tai yra Šventosios Dvasios, kuri pasireiškia gyvu tikėjimu veikdama per meilę, malonė (plg. šv. Tomas Akvinietis, Summa Theol., I–II, q. 106, art. 1; q. 108, art. 1).

Teresei Lizjietei galime pritaikyti tai, ką mano pirmtakas Paulius VI sakė apie kitą jauną šventąją ir Bažnyčios mokytoją Kotryną Sienietę: „Mus labiausiai stebina šventosios įlietoji išmintis, tai yra, taip sakant, jos skaidrus, gilus ir svaigus persiėmimas dieviškosiomis tiesomis ir tikėjimo slėpiniais... Tas įsisavinimas, žinoma, buvo suteiktas kaip ypatingiausia prigimtinė dovana, bet jis taip pat akivaizdžiai buvo kažkas stebuklingo dėl Šventosios Dvasios išminties charizmos“ (AAS 62 [1970], p. 675).

8. Teresė savo savita doktrina ir nesupainiojamu stiliumi pasirodo kaip tikra tikėjimo ir krikščioniško gyvenimo mokytoja. Jos raštuose, kaip ir Šventųjų Tėvų posakiuose, randama ta gyvybę teikianti katalikų tradicija, kurios turtai, kaip vėl teigiama Vatikano II Susirinkimo, „įliejami į Bažnyčios tikėjimo ir maldos veiklą bei gyvenimą“ (Dei Verbum, 8).

Jei svarstytume apie jos literatūrinį žanrą, atitinkantį jos išsilavinimą ir kultūrą, ir jei vertintume atsižvelgdami į tam tikras jos laiko aplinkybes, Teresės Lizjietės doktrina atrodytų įžvalgiai deranti su pačia autentiškiausia Bažnyčios tradicija – tiek dėl jos katalikų tikėjimo išpažinimo, tiek dėl nuoširdžiausio dvasinio gyvenimo skatinimo, pateikiamo visiems tikintiesiems gyva, prieinama kalba.

Ji padarė Evangelijos spindesį patrauklų mūsų laikams. Ji turėjo misiją padaryti, kad Bažnyčia, Mistinis Kristaus Kūnas, būtų pažįstama ir mylima. Ji padėjo gydyti sielas nuo jansenizmo, linkusio pabrėžti Dievo teisingumą labiau nei jo dieviškąjį gailestingumą, rūstumo ir baimių. Dievo gailestingume ji kontempliavo ir garbino visus dieviškuosius tobulumus, nes „net ir teisingumas (galbūt labiau negu bet kas kita), rodos, buvo meile apsigaubęs“ (Ms A, 83v). Tad ji tapo gyvąja ikona to Dievo, kuris, anot Bažnyčios maldos, „parodo savo visagalybę savo gailestingumu ir atlaidumu“ (plg. Romos Mišiolas, Pradžios mala, Eilinio laiko 26 sekmadienis).

Nors Teresė neturi tikro siaurąja šio žodžio prasme savo mokymo rinkinio, vis dėlto ypatingas jos doktrinos spinduliavimas sklinda iš jos raštų, kurie tartum Šventosios Dvasios charizma pagauna pačią Apreiškimo žinios šerdį gaiviu ir originaliu įžvalgumu, pateikdami iškilios kokybės mokymą.

Jos žinios šerdis iš tikrųjų yra pats Dievo–Meilės, Trivienio Dievo, be galo savyje tobulo, slėpinys. Jei tikra krikščioniška dvasinė patirtis turėtų atitikti apreikštąsias tiesas, kuriomis Dievas perteikia save ir savo valios slėpinį (plg. Dei Verbum, 2), tad turėtume sakyti, kad Teresė patyrė dieviškąjį apreiškimą, eidama iki pamatinių mūsų tikėjimo slėpinių kontempliacijos, susivienijus Trejybės gyvenimo slėpinyje. Viršūnė, šaltinis ir tikslas yra gailestingoji visų trijų Dieviškųjų Asmenų meilė, kaip ji nusako ją, ypač savo Pasiaukojimo Gailestingajai Meilei akte. To pamatas yra gaunančiojo patirtis – buvimas Tėvo įvaikiais Jėzuje. Tai pati autentiškiausia dvasinės kūdikystės prasmė, tai yra dieviškosios įsūnystės patirtis, vedant Šventajai Dvasiai. Taip pat pamatas, stovintis priešais mus, yra mūsų artimas, kiti, dėl kurių išganymo turime bendradarbiauti su Jėzumi ir Jėzuje su tokia pat kaip jo gailestingąja meile.

Per dvasinę kūdikystę žmogus patiria, kad visa ateina iš Dievo, sugrįžta pas jį ir pasilieka jame dėl visų išganymo gailestingosios meilės slėpiniu. Tokia yra doktrininė žinia, kurios mokė ir kuria gyveno ši šventoji.

Kaip ir visų šimtmečių šventiesiems, taip ir jai, jos dvasinės patirties centras ir Apreiškimo pilnatvė yra Kristus. Teresė pažino Jėzų, mylėjo jį ir su sutuoktinės meile darė jį mylimą. Ji įsiskverbė į jo kūdikystės slėpinius, Evangelijos žodžius, kenčiančio Tarno kančią, įrėžtą jo šventajame Veide, jo šlovingojo gyvenimo spindesyje ir Eucharistiniame artume. Ji apgiedojo visas dieviškosios Kristaus meilės išraiškas taip, kaip jos minimos Evangelijoje (plg. PN 24, Jésus, mon Bien-Aimé, rappelle-toi! – „Mano Mylimasis Jėzau, atmink mane!“).

Teresė gavo ypatingos šviesos apie Kristaus mistinio Kūno tikrovę, apie jo charizmų, Šventosios Dvasios dovanų įvairovę, apie didžią meilės galybę, meilės, kuri tam tikra prasme yra pati Bažnyčios širdis, kur ji atrado savo kontempliatyvųjį ir misionieriškąjį pašaukimą (plg. Ms B, 2r–3v).

Galiausiai tarp pačių originaliausių jos dvasinės doktrinos skyrių privalome paminėti Teresės išmintingą įsigilinimą į Mergelės Marijos slėpinį ir kelionę. Jo vaisiai labai artimi Vatikano II Susirinkimo mokymui konstitucijos Lumen gentium aštuntajame skyriuje ir tam, ko aš pats mokiau, enciklikoje Redemptoris Mater 1987 m. kovo 25 d.

9. Pirminis jos dvasinio patyrimo ir mokymo šaltinis yra Dievo žodis – Senasis ir Naujasis Testamentas. Ji pati tai pripažįsta, ypač pabrėždama savo karštą meilę Evangelijai (plg. Ms A, 83v). Jos raštuose daugiau kaip 1000 kartų cituojama Biblija: daugiau kaip 400 kartų Senasis Testamentas ir daugiau kaip 600 kartų Naujasis Testamentas.

Nepaisant jos nepakankamo pasirengimo ir šaltinių šventosioms knygoms studijuoti ir aiškinti stokos, Teresė įsitraukė į Dievo žodžio apmąstymą su išskirtiniu tikėjimu ir spontaniškumu. Dėl Šventosios Dvasios įtakos ji pasiekė gilų Apreiškimo išmanymą sau ir kitiems. Su meile susitelkdama į Raštą – ji netgi norėjo išmokti hebrajų ir graikų kalbas, kad geriau suprastų šventųjų knygų dvasią ir raidę, – parodė biblinių šaltinių svarbą dvasiniame gyvenime, pabrėžė Evangelijos originalumą ir naujumą, plėtojo nuosaikią dvasinę Dievo žodžio – tiek Naujajame, tiek Senajame Testamente – egzegezę. Taip ji atrado paslėptus lobius, pasisavindama žodžius ir epizodus, kartais su antgamtine drąsa, kaip ir skaitydama šv. Pauliaus tekstus (plg. 1 Kor 12–13) suvokė savo pašaukimą būti meile (plg. Ms B, 3r–3v). Apreikštojo Žodžio apšviesta Teresė parašė nuostabius tekstus apie vienybę tarp Dievo ir artimo meilės (plg. Ms C, 11v–19r). Ji sutapatina Jėzaus Paskutinės vakarienės maldą su savo užtarimo dėl visų išganymo išraiška (plg. Ms C, 34r–35r).

Jos doktrina, kaip sakėme, dera su Bažnyčios mokymu. Nuo vaikystės ją šeima mokė dalyvauti maldoje ir liturginiame garbinime. Rengdamasi pirmajai Išpažinčiai, pirmajai Komunijai ir Sutvirtinimo sakramentui ji parodė ypatingą tikėjimo tiesų meilę, ji mokėjo Katekizmą beveik žodis į žodį (plg. Ms A, 37r–37v). Gyvenimo pabaigoje savo krauju užrašė Apaštalų tikėjimo išpažinimą, kaip savo neriboto prisirišimo prie tikėjimo išpažinimo išraišką.

Be Šventojo Rašo žodžių ir Bažnyčios mokymo, Teresei jaunystėje peno davė „Kristaus sekimo“ mokymas. Jį, kaip Teresė pati prisipažįsta, ji mokėjo beveik atmintinai (plg. Ms A, 47r). Lemiami vykdant karmelitiškąjį pašaukimą buvo Motinos Steigėjos Jėzaus Teresės dvasiniai tekstai, ypač aiškinantys kontempliatyviąją ir bažnytinę teresiškojo Karmelio charizmos prasmę (plg. Ms C, 33v). Bet itin ypatingu būdu Teresę maitino mistinė šv. Kryžiaus Jono doktrina. Jis buvo jos tikrasis dvasinis mokytojas (plg. Ms A, 83r). Tad neturėtų kelti nuostabos, kad ji, būdama iškili mokinė tųdviejų šventųjų, vėliau paskelbtų Bažnyčios mokytojais, mokykloje, ilgainiui tapo dvasinio gyvenimo mokove.

10. Dvasinė Teresės Lizjietės doktrina padėjo plėsti Dievo karalystę. Savo šventumo, tobulos ištikimybės Motinai Bažnyčiai, visiškos bendrystės su Petro Sostu pavyzdžiu, taip pat ypatingomis malonėmis, kurias įgijo dėl daugelio misionierių brolių ir seserų, ji atliko ypatingą tarnystę naujai skelbiant bei išgyvenant Kristaus Evangeliją ir skleidžiant katalikų tikėjimą tarp visų žemės tautų.

Nereikia ilgam sustoti ties Teresės doktrinos visuotinumu ir jos žinios plačiu priėmimu per šimtmetį nuo jos mirties. Tai puikiai patvirtina moksliniai darbai, atlikti numatant jai suteikti Bažnyčios mokytojos vardą.

Ypač svarbus šiuo požiūriu faktas, kad Bažnyčios magisteriumas ne tik pripažino Teresės šventumą, bet taip pat pabrėžė jos doktrinos išmintį. Pijus X jau sakė, kad ji buvo „didžiausia šių laikų šventoji“. Džiaugsmingai priimdamas „Vienos sielos istorijos“ leidimą italų kalba jis išgyrė Teresės dvasingumo atneštus vaisius. Benediktas XV Dievo tarnaitės herojiškų dorybių skelbimo proga aiškino dvasinės kūdikystės kelią ir gyrė dieviškųjų dalykų pažinimą, kurį Dievas suteikė Teresei, kad ji kitus mokytų išganymo kelių (plg. AAS 13 [1921], pp. 449–452). Ir jos beatifikacijos, ir kanonizacijos proga Pijus XI norėjo išaiškinti ir pristatyti šventosios doktriną akcentuodamas ypatingą dievišką jos apšvietimą (Discorsi di Pio XI, vol. I, Torino 1959, p. 91) ir apibūdindamas ją kaip gyvenimo mokytoją (plg. AAS 17 [1925], pp. 211–214). 1954 m. šventinant Lizjė baziliką, Pijus XII, be kitų dalykų, pasakė, kad Teresė savo doktrina įsiskverbė į pačią Evangelijos šerdį (plg. AAS 46 [1954], pp. 404–408). Kardinolas Angelo Roncalli, būsimasis popiežius Jonas XXIII, kelis kartus lankėsi Lizjė, ypač kai buvo nuncijus Paryžiuje. Per savo pontifikatą jis įvairiomis progomis parodė savo pamaldumą šventajai ir paaiškino ryšį tarp šv. Teresės Avilietės ir jos dukters Teresės Lizjietės doktrinos (Discorsi, Messaggi, Colloqui, vol. II [1959–1960], pp. 771–772). Švenčiant Vatikano II Susirinkimą, tėvai daugelį kartų priminė jos pavyzdį ir doktriną. Per jos gimimo šimtmetį Paulius VI 1973 m. sausio 2 d. laišku kreipėsi į Bajo (Bayeux) ir Lizjė vyskupą. Laiške jis išgyrė Teresės pavyzdį ieškant Dievo, pasiūlė ją kaip maldos ir teologinės vilties dorybės mokytoją, kaip bendrystės su Bažnyčia modelį, prašydamas mokytojų, ugdytojų, ganytojų ir pačių teologų dėmesio jos doktrinos studijoms (plg. AAS 65 [1973], pp. 12–15). Aš pats įvairiomis progomis turėjau džiaugsmo priminti šventosios asmenį ir mokymą, ypač per neužmirštamą mano apsilankymą Lizjė 1980 m. birželio 2 d., kai troškau kiekvienam priminti: „Apie Teresę Lizjietę su įsitikinimu galima sakyti, kad Dievo Dvasia leido jos širdžiai mūsų laikų žmonėms tiesiogiai apreikšti esminį slėpinį, Evangelijos tikrovę... Jos „mažasis kelias“ yra „šventosios kūdikystės“ kelias. Šiame kelyje yra kai kas nepakartojamo, tai šv. Lizjė Teresės genijus. Sykiu tai yra pačios pamatinės ir visuotiniausios tiesos sutvirtinimas ir atnaujinimas. Kokia Evangelijos tiesa yra labiau pamatinė ir labiau visuotinė nei ši: Dievas yra mūsų Tėvas ir mes esame jo vaikai?“ (Insegnamenti di Giovanni Paolo II, vol. III/1 [1980], p. 1659).

Šios paprastos nuorodos į šio amžiaus popiežių nepertraukiamą liudijimų virtinę apie šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės šventumą ir doktriną ir į visuotinį jos žinios pasklidimą aiškiai išreiškia, kokiu mastu Bažnyčia, jos ganytojai ir tikintieji priėmė šios jaunos šventosios dvasinę doktriną.

Šventosios mokymo bažnytinio pripažinimo ženklas yra rėmimasis jos doktrina daugelyje Bažnyčios paprastojo Magisteriumo dokumentų, ypač kalbant apie kontempliatyvųjį ir misionieriškąjį pašaukimą, pasitikėjimą teisingu ir gailestingu Dievu, apie krikščionišką džiaugsmą ir pašaukimą į šventumą. Šį faktą įrodo tai, kad jos doktrina įtraukta į naujausią Katalikų Bažnyčios katekizmą (nr. 127, 826, 956, 1011, 2011, 2558). Ji, taip mėgusi mokytis tikėjimo tiesų iš katekizmo, nusipelnė, kad būtų įtraukta tarp autoritetingiausių katalikų mokymo liudytojų.

Teresė turi išskirtinį visuotinumą. Jos asmuo, evangelinė pasitikėjimo ir dvasinės kūdikystės „mažojo kelio“ žinia buvo ir toliau yra puikiai sutinkama, ji įveikia visas kliūtis.

Jos žinios įtaka išsiplečia pirmiausia iki vyrų ir moterų, kurių šventumą ir herojiškas dorybes pripažino pati Bažnyčia, iki Bažnyčios ganytojų, teologijos ir dvasingumo mokovų, kunigų ir seminaristų, vyrų ir moterų vienuolių, bažnytinių judėjimų ir naujųjų bendruomenių, visų padėčių ir žemynų vyrų bei moterų. Kiekvienam Teresė asmeniškai patvirtina, kad krikščioniškasis slėpinys, kurio liudytoja ir apaštalė ji tapo paversdama save maldoje „apaštalų apaštalu“ – taip ji drąsiai save pavadina (Ms A, 56r), – turi būti priimtas tiesiogine prasme, su didžiausiu įmanomu realizmu, nes jis yra vertingas kiekvienam laikui ir kiekvienai vietai. Jos žinios galybė slypi konkrečiame paaiškinime, kaip Jėzaus pažadai išsipildo tikinčiajame, kuris žino, kaip su pasitikėjimu priimti savo gyvenime gelbstintį Atpirkėjo artumą.

11. Visos šios priežastys yra aiškus įrodymas, kaip laiku pasirodė Lizjė šventosios doktrina ir kokį ypatingą poveikį jos žinia turėjo mūsų amžiaus vyrams bei moterims. Negana to, kai kurios aplinkybės prisideda prie to, kad jos skelbimas mūsų laikų Bažnyčios mokytoja būtų netgi dar reikšmingesnis.

Pirmiausia Teresė yra moteris, kuri besiartindama prie Evangelijos numanė, kaip užčiuopti jos slaptąjį lobį su gyvenimo ir išminties, būdingos moteriškajam genijui, konkretumu ir giliu atskambiu. Dėl šio savo visuotinumo ji stovi greta daugybės šventųjų moterų, žėrinčių savo evangeline išmintimi.

Teresė taip pat yra kontempliatyvioji. Karmelio slaptumoje ji išgyveno didį krikščioniškos patirties nuotykį, iki Kristaus meilės pločio, ilgio, aukščio ir gylio pažinimo (plg. Ef 3, 18–19). Dievas nenorėjo savo paslapčių palikti paslėptų, tad leido Teresei skelbti Karaliaus paslaptis (plg. Ms C, 2v). Savo gyvenimu Teresė liudija ir teologiškai atskleidžia kontempliatyviojo gyvenimo, kaip visiško atsidavimo Kristui, Bažnyčios Sužadėtiniui, ir kaip Dievo pirmumo visų dalykų atžvilgiu teigimo, grožį. Šis slaptasis gyvenimas įgauna slėpiningo vaisingumo skleisti Evangeliją ir pripildo Bažnyčią bei pasaulį malonaus Kristaus kvapo (plg. LT 169, 2v).

Galiausiai Teresė Lizjietė yra jaunuolė. Ji pasiekė šventumo brandą jaunystės žydėjime (plg. Ms C, 4r). Tokia ji stojasi kaip evangelinio gyvenimo mokytoja, ypač paveiki nušviesti jaunuolių, kurie, kaip tikimasi, bus vedliai ir Evangelijos liudytojai naujoms kartoms, kelius.

Kūdikėlio Jėzaus Teresė yra ne tik jauniausia Bažnyčios mokytoja, bet taip pat artimiausia mūsų laikams, tarytum pabrėžiant, kad Viešpaties Dvasia be paliovos siunčia savo žinios nešėjus Bažnyčiai, vyrus ir moteris – tikėjimo mokytojus ir liudytojus. Iš tikrųjų, kad ir kokie pokyčiai būtų pastebimi istorijos tėkmėje, nepaisant atgarsių, kuriuos jie dažnai sukelia kiekvieno amžiaus žmonių gyvenime ir mąstyme, mes niekada neturime išleisti iš akių tęstinumo, susiejančio Bažnyčios mokytojus vienus su kitais: visomis istorinėmis aplinkybėmis jie lieka nesikeičiančios Evangelijos liudytojai ir su iš Šventosios Dvasios ateinančia šviesa bei stiprybe tampa jos žinios nešėjai, sugrįžtantys skelbti ją su jos grynumu savo amžininkams. Teresė yra mūsų laikų, trokštančių gyvų ir esminių žodžių, didvyriškų ir įtikimų liudijimo poelgių, mokytoja. Dėl šios priežasties ją taip pat myli ir priima kitų krikščionių bendruomenių broliai bei seserys ir netgi nekrikščionys.

12. Šiais metais, švenčiant Kūdikėlio Jėzaus ir Švenčiausiojo Veido Teresės garbingos mirties šimtmetį, rengiantis minėti Didįjį 2000-ųjų metų jubiliejų, gavęs daugybę autoritetingų prašymų, ypač iš daugelio pasaulio vyskupų konferencijų, priėmęs oficialų prašymą, arba Supplex Libellus, 1997 m. kovo 8 d. man adresuotą Bajo ir Lizjė vyskupo, taip pat Karmelio kalno Švč. Mergelės Marijos Basųjų karmelitų generalinio vyresniojo ir to paties ordino generalinio postulatoriaus prašymą, nusprendžiau patikėti Šventųjų skelbimo kongregacijai, esančiai kompetentingai šiuo reikalu, specialų reikalo suteikti šiai šventajai Mokytojos vardą tyrimą, „išklausius Tikėjimo mokymo kongregacijos nuomonę apie iškiliąją doktriną“ (Apaštališkoji konstitucija Pastor Bonus, 73).

Surinkus reikalingus dokumentus, abi pirmiau minėtosios kongregacijos ėmėsi šio klausimo savo atitinkamų konsultantų susirinkimuose: Tikėjimo mokymo kongregacija 1997 m. gegužės 5 d. dėl „iškiliosios doktrinos“ ir Šventųjų skelbimo kongregacija tų pačių metų gegužės 29 d. nagrinėjo specialųjį „Positio“. Šių metų birželio 17 d. šių kongregacijų nariai kardinolai ir vyskupai laikydamiesi mano šiai progai patvirtintos procedūros susirinko į plenarinę tarpdikasterinę sesiją ir aptarė šį reikalą, išreikšdami vieningą palankią nuomonę dėl Visuotinės Bažnyčios mokytojos vardo suteikimo šv. Kūdikėlio Jėzaus ir Švenčiausiojo Veido Teresei. Šią išvadą man asmeniškai pranešė Tikėjimo mokymo kongregacijos prefektas kardinolas Josephas Ratzingeris ir Šventųjų skelbimo kongregacijos proprefektas, titulinis Numidijos Cezarėjos arkivyskupas Alberto Bovone.

Atsižvelgdamas į tai, praėjusio rugpjūčio 24-ąją, per Viešpaties angelo maldą, dalyvaujant šimtams vyskupų, ir priešais neaprėpiamą jaunuolių iš viso pasaulio minią, susirinkusią į Paryžių švęsti 12-ąsias Pasaulio jaunimo dienas, panorau asmeniškai pagarsinti savo ketinimą paskelbti Kūdikėlio Jėzaus ir Švenčiausiojo Veido Teresę Visuotinės Bažnyčios mokytoja švenčiant Pasaulio misijų sekmadienį Romoje.

Šiandien, 1997 m. spalio 19 d., Šv. Petro aikštėje, pilnoje tikinčiųjų iš visų pasaulio kraštų, dalyvaujant daugybei kardinolų, arkivyskupų ir vyskupų, per iškilmingą Eucharistijos šventimą aš paskelbiau Kūdikėlio Jėzaus ir Švenčiausiojo Veido Teresę Visuotinės Bažnyčios mokytoja šiais žodžiais: Vykdydami daugelio episkopato brolių ir daugybės pasaulio tikinčiųjų troškimus, pasitarę su Šventųjų skelbimo kongregacija bei išklausę Tikėjimo mokymo kongregacijos nuomonės dėl jos iškiliosios doktrinos, su tikru žinojimu po ilgų apmąstymų, remdamiesi visu mūsų apaštališkuoju autoritetu, skelbiame šventąją Kūdikėlio Jėzaus ir Švenčiausiojo Veido Teresę, mergelę, Visuotinės Bažnyčios mokytoja. Vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.

Kad tai būtų tinkamai įvykdyta, pareiškiame, kad šis apaštališkasis laiškas turi būti pagarbiai saugomas ir kad jis visiškai galioja ir dabar, ir ateityje; be to, jis turi būti vertinamas ir apibūdinamas kaip teisingas; visi kieno nors mėginimai skelbti ką nors priešingo, kad ir kokiu autoritetu, sąmoningai ar dėl nežinojimo, yra niekiniai ir negaliojantys.

Romoje, prie šv. Petro, mūvint Žvejo žiedą,
1997-ųjų Viešpaties metų spalio 19-ąją,
20-aisiais pontifikato metais.

Popiežius JONAS PAULIUS II

Bažnyčios žinios, 2007 m. Nr. 6.

 
       
  © Paštuvos Šv. Juozapo ir šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės basųjų karmeličių vienuolynas, 2006 ^^^              KIT, 2006