Į pirmą puslapį Apie šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresėlę  
       Apie lankymąsi     Relikvijos     Kelionės     Maldos     Pasirengimas     Kontaktai    Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė  
 

Popiežiaus JONO Pauliaus II Homilija šv. Teresę Lizjietę skelbiant Bažnyčios mokytoja

Sekmadienis, 1997 m. spalio 19 d.

1. „Tautos ateis prie tavosios šviesos ir karaliai – prie tavojo tekančio spindesio“ (Iz 60, 3). Kristaus Apsireiškimo aidas suskamba pranašo Izaijo lūpose kaip aistringas laukimas ir šviesi viltis. Būtent dėl sąsajos su šiandienos iškilme galime geriau suvokti šio sekmadienio misijinį pobūdį. Iš tiesų Izaijo pranašystė išplečia išganymo perspektyvą iki visos žmonijos ir šitaip numato pranašišką trijų karalių veiksmą, kai jie, atvykę iš Rytų pagarbinti Betliejuje gimusio Dievo kūdikio (plg. Mt 2, 1–12), iškilmingai paskelbia, kad visos tautos klausys Kristaus žinios.

Visi yra pašaukti tikėjimu priimti išgelbėjimo Evangeliją. Bažnyčia yra siunčiama į visas tautas, šalis ir kultūras: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs“ (plg. Mt 28, 19–20). Šie Kristaus prieš žengimą į dangų ištarti žodžiai ir apaštalams bei jų įpėdiniams duotas pažadas, kad pasiliks su jais iki pasaulio pabaigos (plg. Mt 28, 20), yra misionieriaus pavedimo esmė – savo tarnų asmenyje pats Kristus eina ad gentes pas tuos, kuriems tikėjimas dar nėra paskelbtas.

2. Basoji karmelitė Teresė Martin iš Lizjė karštai troško būti misionierė. Ir ji buvo tokia misionierė, kad Bažnyčia ją galėjo paskelbti misijų globėja. Pats Jėzus jai paaiškino, kaip ji gali gyventi šiuo pašaukimu – vykdydama meilės įstatymą, ji bus pačioje Bažnyčios misijos širdyje ir slėpininga maldos bei bendrystės galia rems skelbiančius Evangeliją. Šitaip Teresė pasiekė tai, ką pabrėžė Vatikano II Susirinkimas, – kad Bažnyčia iš prigimties yra misijinė (plg. Ad Gentes, 2). Ne tik pasirinkę misionieriaus gyvenimą, bet ir visi pakrikštytieji tam tikru būdu siunčiami ad gentes.

Štai kodėl pasirinkau šį misijų sekmadienį paskelbti šv. Kūdikėlio Jėzaus ir Švč. Veido Teresę – jauną kontempliatyvią moterį – visuotinės Bažnyčios mokytoja.

3. Visi suvokiame, kad šiandien vyksta kažkas stebinančio. Šv. Teresė negalėjo lankyti universiteto ar sistemingai studijuoti. Ji mirė jauna. Tačiau nuo šios dienos ji bus gerbiama kaip Bažnyčios mokytoja. Tai nuostabus pripažinimas, kuriuo ją pagerbia visa krikščionių bendruomenė ir kuris pranoksta bet kokį akademinį vardą.

Iš tiesų kurį nors žmogų paskelbdamas Bažnyčios mokytoju Magisteriumas nori parodyti visiems tikintiesiems, ypač atliekantiems Bažnyčioje pamatinę pamokslavimo tarnystę arba vykdantiems subtilią teologijos mokymo ir tyrinėjimo užduotį, kad to asmens išpažintas ir skelbtas mokymas gali būti atrama ne tik dėl to, kad atitinka apreikštąją tiesą, bet ir dėl to, kad naujai nušviečia tikėjimo slėpinius ir leidžia giliau suvokti Kristaus slėpinį. Susirinkimas mums priminė, kad, padedant Šventajai Dvasiai, Bažnyčioje vis labiau pažįstamas tikėjimo lobynas (depositum fidei); prie šio augimo vyksmo prisideda ne tik giliai kontempliatyvios studijos, kurias atlikti pašaukti teologai, ne tik „tikrą tiesos charizmą“ gavęs ganytojų Magisteriumas, bet ir giluminis dvasinių dalykų suvokimas, duotas per patirtį drauge su gausiomis ir įvairiomis dovanomis tiems, kurie klusniai leidosi vedami Dievo Dvasios (plg. Dei Verbum, 8). Dogminė konstitucija Lumen Gentium moko, kad pats Dievas „mums kalba“ (50) per šventuosius. Dėl šios priežasties dvasinė šventųjų patirtis mums ypač vertinga, nes padeda geriau pažinti visada mūsų mintis pranokstančius dieviškuosius slėpinius. Neatsitiktinai Bažnyčia tik šventiesiems suteikia mokytojo vardą.

4. Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė yra jauniausia iš visų „Bažnyčios mokytojų“, tačiau jos entuziastinga dvasinė kelionė atskleidžia tokį brandumą, o užrašytos tikėjimo įžvalgos tokios plačios ir gilios, kad yra vertos būti prilygintos didžių dvasinių vadovų mintims.

Šia proga savo parašytame apštališkajame laiške pabrėžiau kelis pagrindinius jos mokymo aspektus. Tačiau argi galime dabar nepaminėti to, ką laikytume pačia Teresės mokymo viršūne, pradėdami nuo pasakojimo apie jaudinantį jos ypatingo pašaukimo Bažnyčioje atradimą? „Gailestingoji meilė, – rašė šventoji, – tapo mano pašaukimu. Aš supratau, kad Bažnyčia turi kūną, sudarytą iš įvairių narių, tad jam negali trūkti ir visų būtiniausio bei kilniausio dalyko; supratau, kad Bažnyčia turi Širdį, o toji Širdis liepsnoja meile. Supratau, kad vien Meilė skatina veikti Bažnyčios narius, kad jeigu Meilė užgestų, Apaštalai nebeskelbtų Evangelijos, Kankiniai atsisakytų lieti savo kraują… Supratau, kad meilė apima visus pašaukimus… Tada, apsvaigusi iš džiaugsmo, pati sau sušukau: „O Jėzau, mano Meile... pagaliau aš radau savo pašaukimą, mano pašaukimas – Meilė!“ (Rankraštis B, 3v.). Tai nuostabi ištrauka, iš kurios nesunku matyti, kad šv. Teresei galima pritaikyti mūsų per Žodžio liturgiją girdėtą Evangelijos pagal Matą eilutę: „Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams“ (Mt 11, 25).

5. Šventoji Teresė Lizjietė ne tik suvokė ir aprašė giliąją Meilės tiesą kaip Bažnyčios centrą ir širdį, bet ir intensyviai gyveno per savo trumpą gyvenimą šia tiesa. Būtent ši doktrinos ir konkrečios patirties, tiesos ir gyvenimo, mokymo ir praktikos vienybė, ypač ryškiai spinduliuojama šios šventosios, daro ją patraukliu pavyzdžiu jaunimui ir visiems, ieškantiems savo gyvenimo prasmės.

Vietoj daugybės tuščių žodžių Teresė siūlo kitą išeitį, vieną išgelbėjimo Žodį, kuris, suprastas ir išgyventas tyloje, tampa atnaujinto gyvenimo šaltiniu. Dažnai praktinio materializmo valdomai racionaliai kultūrai ji pasipriešina nuginkluojančiu „mažojo kelio“ paprastumu, sugrąžinančiu prie esminių dalykų ir vedančiu į viso gyvenimo slėpinį – bet kurią žmogaus veiklą apimančią ir persmelkiančią Dievo meilę. Mūsų laikais, neretai pasižyminčiais trumpalaike bei hedonistine kultūra, ši nauja Bažnyčios mokytoja ypač veiksmingai apšviečia tiesos ir meilės alkstančių bei trokštančių žmonių protus ir širdis.

6. Šv. Teresė pristatoma kaip Bažnyčios mokytoja šiandien, kai švenčiame Pasaulio misijų sekmadienį. Ji karštai troško atsidėti Evangelijos skelbimui ir norėjo, kad jos Evangelijos liudijimas būtų vainikuotas aukščiausia kankinystės auka (plg. Rankraštis B, 3r). Be to, gerai žinome apie šventosios uolų asmeninį įsipareigojimą remti t. Maurice’o Belliere’o ir t. Adolphe’o Rulland’o – pirmasis buvo misionierius Afrikoje, antrasis – Kinijoje – apaštalavimą. Karštai trokšdama evangelizuoti, Teresė, anot jos pačios, turėjo vieną idealą: „Mes Jo prašome, kad leistų mums darbuotis Jo šlovei, Jį mylėti ir padaryti, kad Jis būtų mylimas“ (220 laiškas).

Šio savo gyvenimo idealo ji siekė ne didžiais darbais, kuriuos atlikti gali tik nedaugelis, bet kiekvienam pasiekiamu būdu, „mažuoju keliu“ – pasitikėjimu ir visišku atsidavimu Viešpaties malonei. Tai ne koks nors pilkas ir nuobodus kelias, tarsi būtų ne toks reiklus. Priešingai, tai reikli tikrovė, nes Evangelija visada yra reikli. Tačiau šiuo keliu eidamas žmogus yra kupinas pasitikinčio atsidavimo Dievo gailestingumui, dėl kurio net ir sunkiausias dvasinis įsipareigojimas tampa lengvas.

Dėl šio kelio, kuriame ji viską priima kaip „malonę“, nes visa ko centras jai yra ryšys su Kristumi ir meilės pasirinkimas, ir dėl uolaus klusnumo širdies įkvėpimams Teresė Lizjietė metams bėgant vis tiek lieka jauna šventoji ir iškeliama kaip pavyzdys ir vedlė į trečiąjį tūkstantmetį žengiantiems krikščionims.

7. Todėl Bažnyčia šiandien nepaprastai džiaugiasi matydama, kaip pildosi lūkesčiai ir maldos daugelio žmonių, kurie prašydami paskelbti Teresę Bažnyčios mokytoja suprato, pripažino ir priėmė šią ypatingą Dievo dovaną. Mes norime drauge dėkoti Viešpačiui, ypač su Romos bažnytinių universitetų dėstytojais ir studentais, šiomis dienomis pradėjusiais naujus mokslo metus.

Taip, Tėve, mes šloviname Tave su Jėzumi (plg. Mt 11, 25), kad paslėpei savo paslaptis nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei šiai „mažutėlei“, kurią šiandien vėl iškeli, kad atkreiptume į ją dėmesį ir ja sektume.

Ačiū už išmintį, kurią jai davei padarydamas ją visai Bažnyčiai išskirtine liudytoja ir gyvenimo mokytoja.

Ačiū už jai išlietą meilę, kuri toliau apšviečia ir šildo širdis skatindama jas šventėti.

Nuostabiai išsipildo Teresės troškimas „gyventi danguje darant gera žemėje“ (Opere Complete, p. 1050).

Ačiū, Tėve, kad padarei ją šiandien mums artimą suteikdamas jai naują vardą, idant Tavo vardas būtų per amžių amžius garbinamas ir šlovinamas. Amen!

 
       
  © Paštuvos Šv. Juozapo ir šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės basųjų karmeličių vienuolynas, 2006 ^^^              KIT, 2006