Į pirmą puslapį Apie šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresėlę  
       Apie lankymąsi     Relikvijos     Kelionės     Maldos     Pasirengimas     Kontaktai    Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė  
 

Šv. Teresėlės pasiaukojimas Gailestingajai Meilei

Skelbiame ištraukas iš spaudai lietuvių k. rengiamos vienos iš iškiliausių mūsų laikų asmenybių, garsaus filosofo bei teologo, Šv. Jono bendruomenės įkūrėjo tėvo Marie-Dominique’o Philippe’o knygos „Atnaša: rekolekcijos su Teresėle“.

I dalis

Pakalbėkime apie Teresėlę. Tačiau nuo ko pradėti? Tai taip paprasta, taip skaidru, o mes esame kur kas mažiau skaidrūs... Ji turėtų mums pasakyti, kas labiausiai padeda suprasti jos širdies paslaptį.

Giliausiai supratau Teresėlę Martos Robin dėka. Ne tiek knygų, kiek Martos dėka. Tai buvo tas kelias, kurį man davė Viešpats, labai tiesus kelias ir jis man labai padėjo. Mat Marta turėjo privilegiją sulaukti apsilankymų! Teresė ateidavo jai perteikti savo dvasios. O iš viso to, ką Teresė paliko XX amžiui, ypač XX amžiaus pabaigai, svarbiausia yra Pasiaukojimas Gailestingajai Meilei. Tad nuo to ir pradėsime, skaitysime jį, kad pamėgintume juo gyventi. Nederėtų jo tik kartoti, neįsitraukiant iš tikrųjų, asmeniškai.

Pirmiausia perskaitykime motinos Agnietės Geltonajame sąsiuvinyje užrašytus žodžius. Ji prašė sesutės, kad ši „dar kartą papasakotų, kas atsitiko po to, kai ji pasiaukojo Meilei“. Teresė, priminusi, kad ji jai tai jau papasakojo tą pačią dieną, bet motina Agnietė „neatkreipė į tai dėmesio“, tęsia:

Tad klausykite. Pradėjau Kryžiaus kelią, ir staiga mane apėmė tokia galinga meilė Dievui, kad galiu tai paaiškinti tik sakydama, jog tarsi visą mane panardino į ugnį. O, kokia ugnis ir koks švelnumas tuo pat metu! Degiau iš meilės ir jaučiau, kad dar minutė, dar sekundė, ir aš nebeištversiu šio karščio, numirsiu. Tuomet supratau, ką sako šventieji apie tokias būsenas, kurias jie taip dažnai patirdavo. Aš tai patyriau tik vieną kartą ir tik vieną akimirką, o paskui vėl patekau į savo įprastinę sausrą.

Čia matome Teresės nuolankumą – ji sako tiesą. Tai truko tik akimirką, tačiau užantspaudavo visą jos gyvenimą. Prisiminkime šventąją Bernadetą, ją taip giliai paveikė Marijos žvilgsnis! Visą savo gyvenimą ji ieškojo jo... Tad kai mums suteikiamas deginantis sąlytis su Dievu, ugninis sąlytis su Jėzumi, su Tėvu, tai mus paveikia dar labiau. Paženklinama pati giliausia mūsų sielos dalis, ir tai neišdildoma – nieko nebegalima pakeisti. Sakoma, kad Krikšto „antspaudas“ yra neišdildomas (žr. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1121), bet sakramentas yra ne toks gilus kaip pašvenčiamoji malonė, kuriai jis yra palenktas. Krikštas yra dėl pašvenčiamosios malonės. Jis yra tam, kad mes gyventume tiesioginiu sąlyčiu su Dievu, dalyvavimu paties Dievo gyvenime (plg. 2 Pt 1, 4). Vadinasi, Krikšto antspaudas tobulai veikia tik artume su trimis dieviškaisiais asmenimis. Tad turime prašyti Šventosios Dvasios mus taip apimti, kad Dievo antspaudas mūsų sielose būtų gyvas. Visiems mums reikia, kad Šventoji Dvasia mums duotų iš tikrųjų gyventi dalyvavimu Dievo gyvenime. Kaip tik tai mums leidžia būti ištikimiems. Juk galime būti ištikimi būtent meilei. Ir kai mus giliai užvaldo asmuo, kuris yra mūsų Dievas, kai Jis apima mūsų sielą, tai išlieka visam laikui. Nereiškia, kad visąlaik tą sąmoningai jaučiame! Teresė iš karto sugrįžo į įprastinę sausrą. Bet tikėjimu tai išlieka.

Teresė tęsia:

Nuo keturiolikos metų amžiaus patirdavau meilės polėkių. Ak, kaip aš mylėjau gerąjį Dievą! Bet anaiptol ne taip, kaip pasiaukojusi Meilei,– tai nebuvo tikroji mane deginusi ugnis.

Vadinasi, ji pripažįsta, jog visa, kas buvo iki pasiaukojimo akto, buvo pasirengimo plotmės, o po šio akto kažkas paženklino jos sielą. Todėl nuo tos akimirkos, nepaisant sausros, anapus sausros buvo kažkas išliekančio. Visada tai prisiminkime, norėdami atlikti šį pasiaukojimo aktą kartu su ja – supraskime, kad tai tiesioginio Šventosios Dvasios veikimo jos sieloje, jos valioje, jos širdyje vaisius. Šis aktas nebuvo „sukurtas“, „parašytas“ – jis kilo iš Šventosios Dvasios dėl pačios Teresės ir dėl visos Bažnyčios. Beveik galėtume sakyti, kad Šventosios Dvasios vadovavime Bažnyčiai atsirado kai kas naujo. Ir jeigu būtume tikrai atidūs tam, suprastume, kad nebegalime gyventi kaip anksčiau.

Visiems žinomas pasiaukojimo akto tekstas, tačiau yra gera jį vėl perskaityti. Mat mūsų rekolekcijos yra ne tam, kad išrastume ką nors naujo, bet kad vėl taptų veikli mūsų meilė trims dieviškiesiems asmenims per Mariją. Tad pamėginsime peržvelgti visa, ką apima šis pasiaukojimo aktas, kad taip atrastume pagrindinę Teresės paslaptį.

O mano Dieve! Palaimintoji Trejybe, trokštu Tave Mylėti ir padaryti viską, kad Tu būtum Mylima…

Nuo keturiolikos metų ji buvo užvaldyta troškimo mylėti, kuris nuo tol niekada jai nebedavė ramybės, bet jau gerokai anksčiau ji troško visiškai atsiduoti Dievui. Ir čia ji sako ne „aš Tave myliu“, bet „trokštu Tave mylėti“. Tai labai stipru. Šv. Augustinas sako: „Kas trokšta mylėti, tas myli.“ Nepakankamai esame tuo įsitikinę ir labai dažnai pasiliekame tik ties savimone, kad mylime, ties tuo, ką jaučiame. O juk paskutinis Kristaus mokymas mums – „Trokštu!“ (Jn 19, 28) – būtent tai ir išreiškia. Pats Jėzus nesustoja ties savo meilės Tėvui „išgyvenimu“, jį pranoksta – „Trokštu!“ – nes nori eiti vis toliau. Kotryna Sienietė tą labai įtaigiai išsako – didžiausias dalykas žemėje yra troškimas, troškimas mylėti, kuris yra tartum bendras tikėjimo, vilties ir meilės vaisius bei dieviškųjų išminties ir Dievo baimės dovanų veikimo vaisius. Būtent tai yra troškimas mylėti, o to troškimo objektas yra asmuo, nes dvasiškai mylėti galima tik asmenį. Šiuo atveju troškimo objektas yra trys asmenys Švenčiausiosios Trejybės vienybėje.

…trokštu Tave Mylėti ir padaryti viską, kad Tu būtum Mylima [čia atsiskleidžia apaštališka Teresės siela], darbuotis Šventosios Bažnyčios pašlovinimui gelbėdama sielas, kurios yra žemėje, ir išlaisvindama kenčiančias skaistykloje.

Kai mylime Švenčiausiąją Trejybę Jėzaus širdyje ir per Jėzaus širdį, mūsų Gelbėtojo, kuris yra visų žmonių Gelbėtojas, širdį, mūsų meilė būtinai išauga iki tokio dydžio. Negalime nei sustoti ties savimi, nei pasitenkinti ribotu akiračiu.

Trokštu tobulai įvykdyti Tavo valią ir pasiekti tą šlovės laipsnį, kurį man parengei savo karalystėje.

Po „trokštu mylėti“ eina „trokštu tobulai įvykdyti Tavo valią“. Tai dėl vilties. Kaip sakėme, paklusnumas yra vilties maistas ir leidžia jai augti. Turime trokšti auginti savo viltį. Šis troškimas, susijęs su troškimu tobulai įvykdyti Tėvo valią, mus įkvepia trokšti to šlovės laipsnio, kurį Jis mums paruošė savo karalystėje.

Žodžiu, trokštu būti Šventa, tačiau jaučiu savo bejėgiškumą ir prašau, mano Dieve, kad Tu pats būtum mano Šventumas.

Viskas čia pasakyta – Kristus yra mūsų šventumas. Tačiau, kad Jis būtų mūsų šventumas, turime trokšti būti šventi, o trokšti būti šventam reiškia trokšti tobulai ir iki galo įvykdyti Tėvo valią visame kame. Tai yra svarbu, ir žinome, kad tam turėsime malonę. „Gana tau mano malonės“ (2 Kor 12, 9). Dievo vadovavimas mums yra labai reiklus! Nes Dievas nori veikti tiesiogiai ir veikti kaip Dievas, t. y. su Dievui būdingu absoliutumu. Nereikia sureliatyvinti, sumažinti dieviškųjų tikėjimo, vilties ir meilės dorybių, apribojant jas savo praktine išmintimi. Mūsų praktinė išmintis – tai mes. Dieviškosios dorybės – tai Dievas ir mes. O Dievui nepatinka, kai apribojame dieviškąsias dorybes savo praktiniu išmintingumu, nes tai būtų tas pat, kas norėti, kad mašina judėtų pirmyn, neatleidus rankinio stabdžio. Žinome, kas iš to išeina. Kai užvedame mašiną neatleidę rankinio stabdžio, ji nevažiuoja. Kodėl tiek daug krikščionių nejuda į priekį? Nes nesirūpina auginti tikėjimą, viltį ir meilę. Jie palieka rankinį stabdį – reikia elgtis protingai, reikia daryti „kaip visi“, „visi taip daro, negalime išsiskirti“ ir t. t. O juk dieviškosios dorybės mus pastato vienus Dievo akivaizdoje, kaip Mozę priešais tą, kuris jam apsireiškia kaip Aš esu, kuris ESU (Iš 3, 14). Pačiu tikėjimo, vilties ir meilės aktu mes esame vieni priešais Jėzų, kuris mums sako: „Aš Esu“ (Jn 8, 24. 27. 58), „Aš esu gyvybės duona“ (Jn 6, 35. 48), „Aš – gerasis ganytojas“ (Jn 10, 11. 14), „Aš esu prisikėlimas“ (Jn 11, 25)...

Kadangi taip mane pamilai, kad atidavei savo viengimį Sūnų, idant Jis būtų mano Gelbėtojas ir Sutuoktinis, neišsenkami Jo nuopelnų lobiai priklauso man. Mano didžiausia laimė – įteikti Tau juos kaip dovaną, maldaujant, kad matytum mane tik per Jėzaus Veidą ir Jo Meile degančioje Širdyje.

Dabar suprantame, kodėl ji norėjo vadintis „Švenčiausiojo Veido Teresė“. Ji nori, kad Tėvas į ją žvelgtų per Jėzaus veidą, ir ji žinojo, kad Jis į ją žvelgė tik taip. Tai, ką ji čia sako, yra labai tikslu, nes Tėvas numato mūsų likimą žvelgdamas per Jėzaus veidą, per Jo sužeistą širdį (plg. Ef 1, 3–6). Taigi Jis mus mato tik Jėzuje ir per Jo širdies žaizdą.

Tau atnašauju ir visus Danguje bei žemėje esančių Šventųjų nuopelnus, jų ir Šventųjų Angelų Meilės aktus. Galiausiai aš aukoju Tau, o Palaimintoji Trejybe, Švenčiausiosios Mergelės, mano brangiausios Motinos, Meilę ir nuopelnus. Būtent Jai patikiu savo atnašą melsdama ją Tau įteikti.

Čia pirmiausia matome Teresės mažumą, paskui – Marijos vietą jos gyvenime. Čia Teresė sako tą patį (tikriausiai to nė nežinodama, nes ji to neskaitė), ką ir Liudvikas Marija Grinjonas Monfortietis. Ji suvokia, kad negalėtų atlikti šio akto, jeigu Marija neįteiktų jo Dievui. Ir kad negalėtų jo atlikti kitaip, kaip tik „per Jėzaus veidą“. Dalyvauja abu tarpininkai: vienintelis Tarpininkas (1 Tim 2, 5), paskui Marija – visų malonių tarpininkė.

Jos dieviškasis Sūnus, mano Mylimasis Sutuoktinis, savo mirtingojo gyvenimo dienomis yra pasakęs: „Ko tik prašysite Tėvą mano vardu, duos tai jums!“ Tad esu tikra, jog mano troškimai bus išklausyti. Žinau tai, mano Dieve, nes juo daugiau Tu nori duoti, juo labiau įkvepi trokšti! Jaučiu savo širdyje milžiniškus troškimus ir su pasitikėjimu prašau užvaldyti mano sielą.

„Milžiniškus troškimus.“ Žinome, kad Teresė buvo parašiusi „begalinius troškimus“, bet, atsiliepęs į jos norą, kad tekstą patikrintų teologas, tėvas Lemonnier (Lemonjė) paprašė, kad „begaliniai“ būtų pakeisti „milžiniškais“. Suprantamas šis teologo rūpestis, bet vis dėlto teisinga ir sakyti, kad jos troškimai buvo begaliniai, nes malonė, mūsų pašvenčiamoji malonė, susijusi su Jėzaus malonės pilnatve, mums duoda kone begalinius troškimus. Mūsų malonė pati savaime nėra begalinė, bet jeigu leidžiamės „vedami Dievo Dvasios“, gyvenančios mumyse (plg. Rom 8, 11. 14), galime atlikti veiksmus, pranokstančius ne tik mūsų žmogiškąsias galias, bet netgi „eilinę“ dieviškosios meilės raišką. Tuomet turime „begalinius“ troškimus priklausyti Jėzui ir gyventi Jo paties šventumu, ir gyventi Marijos šventumu. Teresė tęsia:

Ak, negaliu priimti Švenčiausiosios Komunijos taip dažnai, kaip trokštu, tačiau, Viešpatie, argi Tu ne Visagalis?.. Pasilik manyje kaip tabernakulyje, niekada neatsitolink nuo savo mažosios ostijos...

Teresė suvokia, kad sakramentai, ypač Eucharistija, yra pastiprinimas mums, silpniems ir išsiblaškiusiems. Eucharistija mums suteikia dabartinį Jėzaus artumą ypatingu, sakramentiniu būdu. Normalu, kad stipriai mylėdami, trokštame mylėti vis labiau, trokšti, kad mylimasis būtų čia. O Jėzus yra Eucharistijoje, Jis yra joje realiai, substancialiai. Ir galiausiai nesvarbu „kaip“, teologų terminais, kokiu „būdu“ (modus) Jis čia yra. Kai myli, tai neturi reikšmės. Ar sutinki mylimą asmenį labai gražioje salėje, ar šaltoje oloje – jokio skirtumo. Svarbiausia būti vienam su juo, kad nieko kito nebūtų ir mus paliktų ramybėje! Jeigu yra gyvūnų, nieko tokio, jeigu yra plėšikų, jau blogiau, o jei žmonių, kurie klausosi, – dar blogiau.

Matome, kaip Teresė skiria troškimą mylėti ir priemones. Jeigu yra troškimas mylėti, pasitelkiame visas priemones meilei stiprinti. Tai ir yra troškimas – meilės stiprinimas. Noriu, kad toji meilė, kuria myliu dabar, augtų ir imuosi tam priemonių. Taip didu mylėti Jėzų, mylėti Švenčiausiąją Trejybę! Todėl tai turi augti. Yra viena priemonė, duota paties Dievo, – Eucharistija. Eidama Komunijos Teresė žinojo, kad po kelių minučių ostija ištirpsta, todėl eucharistinis artumas išnyksta. Tačiau sakramentinio veikimo tikslas yra auginti malonės veikimą, tad jeigu sakramentinis veikimas dingsta, tai vyksta tam, kad gilusis, substancialusis pašvenčiamosios malonės veikimas augtų ir įvyktų toji „transsubstanciacija“, apie kurią kalba šv. Augustinas: „Ne tu mane perkeisi į save, kaip savo kūno maistą, bet tu būsi perkeistas į mane.“ „Mes taip pat esame ostijos, kurias Jėzus nori perkeisti į save“, – sakė Teresė. Tačiau mes negyvename Eucharistijos sakramentu pakankamai tobulai, todėl mums visada reikės eiti Komunijos. Tai Teresė jautė labai stipriai. Štai kodėl ji išreiškė tokį troškimą. Reikia pripažinti, kad teologiniu požiūriu tai šiek tiek keista, ir teologai yra išsakę pastabų šia tema. Bet supraskime šio mažutėlio vaikelio kalbą, kuri nėra šaltoka teologinė kalba, bet kalbėjimas, degantis jį įkvepiančia ugnimi. Kadangi šis pasiaukojimo aktas surašytas Teresėlei esant apimtai ją deginusios liepsnos, suprantama, kad toji ugnis išlieka (net kai ji pati to nejaučia).

Norėčiau Tave paguosti dėl piktadarių nedėkingumo ir maldauju atimti man laisvę daryti tai, kas Tau nepatinka. Jei kartais iš silpnumo suklupčiau, tegul Tavo dieviškasis Žvilgsnis kaip viską į save perkeičianti ugnis sudegindama visus mano trūkumus tuoj pat apvalo mano sielą…

Jei norėtume sužymėti visus Teresėlės kraštutinumus (tai būtų labai įdomu), čia rastume antrąjį. Teresės „kraštutinumai“ yra uolumo, užsidegimo kraštutinumai, o užsidegimas, anot šv. Tomo, – tai tarytum verdantis vanduo, nukeliantis puodo dangtį. Kitaip tariant, užsidegimas – tai peržengianti ribas meilė. Taigi Teresė mato Eucharistijos sakramento ribas, ribotumą, būdingą sakramentui, apimančiam juntamą tikrovę, ir apgailestauja, kad pati nėra Eucharistijos tabernakulis. Ji taip pat apgailestauja, kad gali būti išsiblaškiusi, negalvoti apie Jėzų. Būti išsiblaškiusiai, nebūti visą laiką apimtai Jėzaus artumo, teikti dėmesio kokiai nors tikrovei, kuri nėra Jis, – tai nepakenčiama. Iš čia ir antrasis „kraštutinumas“ žmogiškojo sąlygotumo atžvilgiu: „Maldauju atimti man laisvę daryti tai, kas Tau nepatinka“, Tave įžeisti. Kaip tik tokie kraštutinumai gali erzinti teologus, nes tai jau visiškai ne mokslinės teologijos kalba, griežta kalba, vartojanti „tinkamus“ terminus. Tačiau reikia suprasti Teresės būseną: vienaip kalbame patogiai atsisėdę, kitaip – liepsnodami ugnimi. Kai esi užsidegęs, šauki savo meilę (tai suteikia drąsos) ir kvieti. Teresė šauksmu išreiškia savo meilę. Jos „kraštutinumai“ yra šauksmai, tai yra kvietimai.

O mano Dieve, dėkoju už visas man suteiktas malones, ypač už tai, kad mane skaistinai kančios žaizdre.

Prie šito dar sugrįšime. Juk neįmanoma kalbėti apie Teresėlę nekalbant apie kančią ir neaptariant kančios santykio su meile.

Džiūgaudama kontempliuosiu Tave paskutiniąją dieną, laikantį Kryžiaus skeptrą. Kadangi teikeisi pasidalyti su manimi šiuo brangiuoju Kryžiumi, viliuosi Danguje būti panaši į Tave ir matyti savo pašlovintame kūne spindint šventąsias Tavo Kančios stigmas...

Teresė neturėjo stigmų... tačiau ji karštai troško turėti stigmas amžinybėje, ir ji jas turi, nes viską, ko ji norėjo, Tėvas jai suteikė kaip mylimam savo vaikui.

Po tremties žemėje tikiuosi džiaugtis Tavimi Tėvynėje, tačiau nenoriu kaupti nuopelnų Dangui, trokštu darbuotis tik dėl Tavo Meilės, tesiekdama Tau patikti, guosti Tavo Švenčiausiąją Širdį ir gelbėti sielas, kurios mylės Tave amžinai.

Viešpatie, šio gyvenimo vakarą pasirodysiu priešais Tave tuščiomis rankomis, nes neprašau skaičiuoti mano darbų. Tavo akimis, visi mūsų teisumo darbai turi dėmių. Todėl noriu apsivilkti Tavo paties Teisumu ir iš Tavo Meilės kaip amžiną nuosavybę gauti Tave patį. Nenoriu jokio kito Sosto nei kito Vainiko – vien Tavęs, o mano Mylimasis!..

Iš prancūzų k. vertė Edita Janulevičiūtė

© Šv. Jono kongregacija

 
       
  © Paštuvos Šv. Juozapo ir šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės basųjų karmeličių vienuolynas, 2006 ^^^              KIT, 2006