Į pirmą puslapį Apie šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresėlę  
       Apie lankymąsi     Relikvijos     Kelionės     Maldos     Pasirengimas     Kontaktai    Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė  
 

Šv. Teresėlės pasiaukojimas Gailestingajai Meilei

Skelbiame ištraukas iš spaudai lietuvių k. rengiamos vienos iš iškiliausių mūsų laikų asmenybių, garsaus filosofo bei teologo, Šv. Jono bendruomenės įkūrėjo tėvo Marie-Dominique’o Philippe’o knygos „Atnaša: rekolekcijos su Teresėle“.

III dalis

Pasiaukojimo aktas mums atskleidžia pamatinę Teresėlės paslaptį. Turėtume šiose rekolekcijose apsispręsti gyventi šiuo pasiaukojimo aktu, padaryti jį savo savastimi ir priimti kaip didžiulę Dievo dovaną šiandienos pasauliui, XX amžiaus žmonėms.

Po tremties žemėje tikiuosi džiaugtis Tavimi Tėvynėje, tačiau nenoriu kaupti nuopelnų Dangui, trokštu darbuotis tik dėl Tavo Meilės, tesiekdama Tau patikti…

Čia matome Teresės žvilgsnio tyrumą, tyrumą širdies, kuri nori tik mylėti, mylėti turėdama vienintelį tikslą – padaryti malonumą. Ne nuopelnai ją domina, nes nuopelnas dar priklauso mums. Tas pats ir su tobulumo troškimu. Yra žmonių, kurie trokšta būti tobuli ir mano, kad turi būti tobuli prieš užmegzdami glaudų santykį su Dievu. Jie visiškai klysta! Tobulumas – tai vis dar mes. Puiku, kad filosofai supranta, jog moralė reikalauja tobulumo. Tačiau krikščioniškas gyvenimas viršija įstatymą, jo nepanaikindamas (plg. Mt 5, 17). Įstatymas išlieka ir mus moko būti dorybingus. Jis duotas tam, kad būtume dori. Todėl „nė vienas brūkšnelis neišnyks iš Įstatymo“ (Mt 5, 18). Juk Dievas nori, kad vis dėlto bent šiek tiek būtume dorovingi... bent jau dėl gyvenančių šalia mūsų. Mat jeigu visada esame subjurusios nuotaikos, tai labai nemalonu mūsų kaimynui ar kaimynei. Didžiai atgrasus nuolat blogai nusiteikęs žmogus, visada atrodantis kaip Atlantas, ant savo pečių laikantis dangaus skliautą, žmogus, iš kurio niekada nesulauksi šypsenos! Tai kyla iš dorybingumo stokos. Tad reikia, kiek tik įmanu, būti dorybingam. Bet ne to Jėzus prašo pirmiausia.

Jis prašo mylėti Dievą ir mylėti artimą. Kad ta meilė išliktų skaidri, reikia šio to daugiau – stengtis patikti Dievui. Ne taip, kaip stengiamės patikti siekdami suvilioti ar norėdami, kad mus įvertintų, kad į mus „palankiai žiūrėtų“. Stengtis, kaip sako Teresė, „patikti“, vadinasi, trokšti daryti tai, kas patinka Dievui, kas Jam malonu. Tai nėra akivaizdu, reikia ieškoti. Kai labai mylime ką nors, kas mus visiškai viršija ir yra didesnis už mus, kartais sunku tiksliai suprasti, kas jam patinka. Sužadėtinis atranda, kas patinka jo sužadėtinei, nes nori užkariauti jos širdį. Todėl jis toks mielas! Norėtųsi, kad jis toks malonus būtų visada,... bet po vedybų jis pripranta prie savo žmonos. Pripratimas gyvenant kartu yra baisus dalykas, nes jis – meilės priešingybė. Meilė niekada nepripranta, ji tegali be paliovos atsinaujinti ir atradinėti. Čia, žmogišku požiūriu, vaizduotė gali turėti vietos ir būti naudinga. Tačiau antgamtinėje plotmėje viską padaro Šventoji Dvasia, Ji padeda vis geriau suprasti, kas malonu Tėvui ir Jėzui. Atrasti, kas jiems malonu, – ypatinga „pirmosios meilės“ (plg. Apr 2, 4) savybė. Pirmoji meilė yra išradinga.

Teresėlė nuostabi tuo, kad joje visada buvo gyva pirmoji meilė. Ji ne visada išreiškiama, ne visuomet juntama, neturi psichologinių padarinių, bet ji čia. Būtent pirmoji meilė leidžia pakelti kančią ir ją perkeisti. Tuomet kančia dar sustiprėja, tačiau ji pasidaro lengva. Esti mus gniuždančių kančių ir, priešingai, sustiprinančių. Tik pirmoji meilė leidžia įveikti kančią. Kodėl? Nes pirmoji meilė yra didžiulis, milžiniškas troškimas mylėti. Norime užkariauti, todėl esti didelis troškimas. Tuo tarpu savinimasis meilei yra pražūtingas.

Tarp savinimosi ir meilės esama vidinio prieštaravimo. Mylėdamas taip gerbi kitą, kad nenori jo apriboti savimi. O savindamasis apriboji savimi. Tai gal atrodo subtilu, tačiau mylėdamas supranti, matai, ką tai reiškia. Kai apriboji savimi, esi užkariautoje šalyje. O kai labai myli, kai myli pirmąja meile, tada išsyk patiri ir smarkų troškimą, ir didelę pagarbą. Nenori savintis, visiškai gerbi kitą. Gerbti kitą – taip pat atrasti, kas jam gali būti malonu. Vadinasi, jį mylėti norint duoti tai, kas jam bus maloniausia. Tuomet meilė pasiekia stiprumo viršūnę sykiu išsaugodama visą lengvumą, nesuinteresuotumą, trumpai tariant, visa, kas būdinga meilei. Teresės pasiaukojimo aktas atskleidžia jos širdies troškimą: ji nori visa tai išsaugoti. Ji norėjo, idant galėtų eiti vis toliau, nuolat augdama meile išsaugoti šią pirmosios meilės savybę – jos jautrumą, subtilumą, nesuinteresuotumą.

Viešpatie, šio gyvenimo vakarą pasirodysiu priešais Tave tuščiomis rankomis, nes neprašau skaičiuoti mano darbų.

Teresė suvokė, kad niekada nereikia žiūrėti pasiekimų. Jei jų paisome, mūsų protas tampa pozityvistinis, įsikimba į juos. Taip besielgiantis mato tik savo medalius! Jis nebeauga. Jeigu nori eiti pirmyn, nereikia žiūrėti rezultatų. Palikime juos skaičiuoti kitiems.

Tavo akimis, visi mūsų teisumo darbai turi dėmių (plg. Iz 64, 5).

Teisingumas – jo esmė yra kiekvienam duoti tai, kas jam priklauso, – leidžianti gerbti kitą žmogų dorybė. Tai viena iš pamatinių kiekvienos bendrijos dorybių. Kiekvienos žmonių bendrijos pamatas yra teisingumas. Bendrijos tikslas – tarpusavio meilė, santarvė, pasitikėjimas. Tai reikalauja teisingumo, neįmanoma gyventi kartu be tam tikro teisingumo. Tad jeigu teisingumo esmė yra duoti kiekvienam tai, ką jam esame skolingi, kaipgi yra Dievo atžvilgiu, juk žmogus Dievui skolingas viską? Psalmėje sakoma: „Kuo galiu atsilyginti Viešpačiui už visa, ką jis dosniai man yra davęs?“ (Ps 115 (116), 12). Todėl „teisus“ žmogus, „teisus ir bijantis Dievo“, kaip sako Šventasis Raštas, yra tas, kuris garbina Dievą ir pasitiki Jo gailestingumu.

„Tavo akimis, visi mūsų teisumo darbai turi dėmių.“ Kodėl? Nes teisingume visada slypi koks nors išskaičiavimas. Besirūpinantis teisingumu visada iš jo tikisi kokios nors naudos. Mat teisingumas neturi perviršio. Kas iš mūsų moka mokesčius su perviršiu? Mokesčių mokėjimas yra būtent teisingumo reikalas, o čia mes tikrai nesame apsto plotmėje. Veikiau eisime klausti patyrusių žmonių nuomonės: „Ką daryti, kad mažiau mokėtume mokesčių ir neturėtume nemalonumų?“ Mylėdamas, priešingai, visada myli su pertekliumi – tai būdinga meilei savybė. Niekada negali pasakyti, kad myli pakankamai, ir negali nusibrėžti neperžengiamos ribos, nes meilė reikalauja perviršio.

Todėl noriu apsivilkti Tavo paties Teisumu ir iš Tavo Meilės kaip amžiną nuosavybę gauti Tave patį.

Dievo teisingumas yra susijęs su meile – Teresė dažnai tai kartoja. Žmogiškasis teisingumas skiriasi nuo meilės, o velnio – priešingas meilei. Šėtonas kartais gina teisingumą (mums tai gali būti ypač subtilus gundymas), bet nepermaldaujamą teisingumą, nes jame nėra meilės. Teresė čia labai gerai skiria žmogiškąjį teisingumą nuo dieviškojo: „Todėl noriu apsivilkti Tavo paties Teisumu ir iš Tavo Meilės kaip amžiną nuosavybę gauti Tave patį.“ Negalime turėti meilės, tačiau tam tikra prasme galime turėti meilės šaltinį – mums atsiduodantį Asmenį. Tai pasakyta labai aiškiai: „Nenoriu jokio kito Sosto nei kito Vainiko – vien Tavęs, o mano Mylimasis!..“

Tavo akimis, laikas yra niekas, viena diena – tarsi tūkstantis metų (plg. 2 Pt 3, 8), tad gali mane akimirksniu paruošti pasirodyti Tavo akivaizdoje...

Tai, ką čia Teresė sako, labai svarbu, nes rodo, kokia svarbi Dievo akyse karšta malda: vienas viską mumyse apimantis žvilgsnis, vienas žvilgsnis į Jį yra vertas tūkstančio metų. Tačiau meldžiantis taip pat reikia mokėti skirti ir laiko. Niekada nesakykime, kad turėjome „pusę valandos vidinės maldos“. Tai neprasminga, nes maldos negalima išmatuoti. Turėtume sakyti: „Skiriu pusę valandos mėginimui pasimelsti vidine malda.“ „Mano Dieve, skiriu Tau vieną pusvalandį, eikvoju jį dėl Tavęs. Skiriu penkias dienas rekolekcijoms – eikvoju jas Tau.“ Per rekolekcijas gali būti didelio užsidegimo akimirkų – erelis atskrenda! Šventoji Dvasia – tai erelis. Jis praskrenda ir mus nusineša. Kai leidžiamės erelio, Šventosios Dvasios, nunešami vienai dienai, vienai akimirkai, Ji leidžia prisiliesti prie amžinybės ir atnaujina jėgas, nes esame prie pat ištakų. Dvelkiant Šventajai Dvasiai, prisiartiname prie visokios meilės šaltinio. Būtent čia Teresė užbaigia pasiaukojimą tuo, kas yra pasiaukojimo aktas tikrąja prasme (visa, kas pasakyta iki tol, buvo parengimas):

Idant gyvenčiau tobulos Meilės aktu, atnašauju save kaip deginamąją auką Tavo Gailestingajai Meilei...

„Idant gyvenčiau“ – štai tikslas. Visa ši meilės atnaša – kad būtų galima gyventi „tobulos Meilės aktu“, t. y. būti arti Dievo slėpinio, pasiekti šaltinį ir jame paskęsti. Teresė mums sako, kad daugiausia, ką galime padaryti – tai paaukoti save. „Atnašauju save kaip deginamąją auką“ – tai Avinėlis, Jėzus, kuris ant Kryžiaus paaukoja visą savo gyvenimą, paaukoja patį save, visiškai atsiduoda. „Aukoju save“, – sako Teresė, kad gyvenčiau tuo aktu, kad Šventoji Dvasia galėtų mane apimti panaikindama visas kliūtis. Mat, pasiaukodama gailestingajai Meilei, ji norėjo nušluoti visas kliūtis, idant leistų dieviškajam Ereliui ją nunešti ir užvaldyti. Ji pasiaukoja „kaip deginamoji auka“, t. y. auka, kur viskas sudeginama – tą rodo graikiško žodžio etimologija. Prašoma, kad dieviškoji ugnis viską sudegintų. Todėl Teresė galėjo sakyti, kad ištarusi šį aktą ji jautėsi tartum ją „visą panardino į ugnį“.

…atnašauju save kaip deginamąją auką Tavo Gailestingajai Meilei, prašydama mane nepaliaujamai deginti, kad į mano sielą išsilietų Tavyje slypintys begalinio švelnumo srautai ir kad aš, o Dieve, taip tapčiau Tavo Meilės Kankine!..

„Tavo Meilės Kankine.“ Štai ką Marija išgyveno prie Kryžiaus, ten ji – kankinių Karalienė. Kodėl? Nes prie Kryžiaus Ji viską paaukojo Jėzui, būdama viena su Juo Jo aukoje. Prie Kryžiaus Jėzus Jai atsiuntė Parakletą. Veikiausiai tai buvo pirmasis Sekminių momentas, t. y. Šventosios Dvasios dovanojimas Marijai. Čia Šventoji Dvasia buvo ypatingai duota Marijai. Antrasis momentas – Šventosios Dvasios išliejimas apaštalams po Prisikėlimo (plg. Jn 20, 22–23). O trečiasis, įvykęs Aukštutiniame kambaryje, buvo skirtas visai Bažnyčiai pačią Sekminių dieną (plg. Apd 2, 1–4). Visada aiškiai matykime šias trejas meilės Sekmines, nepamiršdami tų, kurias Teresėlė taip gerai suprato ir kurių prašė sau. Mat ji sau prašė „tobulos Meilės akto“, kad būtų visiškai sudeginta meilės ugnyje, kurią atneša „garbinamasis Erelis“, „amžinasis Erelis“, nes žinojo, kad Marija juo gyveno ir kad Ji tuo gyveno dėl jos. Tad ir Teresėlė gali juo gyventi. „Ir kad aš, o Dieve, taip tapčiau Tavo Meilės Kankine!..“

Kaip galima būti Kristaus širdies meilės kankiniu? Būnant su Juo prie Kryžiaus, degant su Juo Jo aukoje. Kristus yra Avinėlis, nešantis pasaulio nedorumą. Jis sutiko Tėvo akivaizdoje būti vienintelis atsakingas už visą nusidėjusią žmoniją, viską prisiėmė, kad per Jį ir Jame mes gautume gailestingąją Tėvo meilę. Jei mėginame suvokti Teresės pasiaukojimo gailestingajai Meilei akto gelmę, tikrai matome Marijos slėpinį, Marijos stovinčios po Kryžiumi, Kristaus Kryžiaus bendrininkės slėpinį. Būtent to nori Teresėlė – gyventi sankęsmio slėpiniu, tuo, kas jame stipriausia ir aukščiausia. Tai, ką ji sako, atskleidžia, ką patyrė Marija. Ji galėjo tai mums atverti, nes pati tuo gyveno.

Mums, XX amžiaus vaikams, kaip privilegiją gavusiems Marijos Dangun Ėmimo dogmą, taip pat buvo duota išgirsti Šventąjį Tėvą skelbiant meilės Sekmines! Jonas Paulius II jas paskelbė 1991 metų rugpjūčio 15 d. Čenstachavoje, Marijos Dangun Ėmimo iškilmės metu, kad suprastume, jog nuostabiausias meilės Sekminių vaisius yra Marijos paėmimas į Dangų. Teresė mums atskleidžia, kaip galime iš anksto ragauti šio slėpinio – pasiaukojimo aktu. Čia atrandame, ką Šventoji Dvasia mums nori duoti per šį pasiaukojimo Meilei aktą. Argi popiežius Dangun Ėmimo šventės dieną oficialiai pareikšdamas, kad dabar vyksta meilės Sekminės, neteigia, kad prasidėjo paskutinis Bažnyčios kelionės žemėje etapas? Tikra yra viena – šios naujos Sekminės, vykstančios per Marijos širdį, kentusią bendrą kančią prie Kryžiaus, o dabar pažįstančią Kristaus šlovę ir gyvenančią joje, skirtos mums.

…prašydama mane nepaliaujamai deginti, kad į mano sielą išsilietų Tavyje slypintys begalinio švelnumo srautai ir kad aš, o Dieve, taip tapčiau Tavo Meilės Kankine!..

Ši kankinystė, parengusi mane pasirodyti Tavo akivaizdoje, tesibaigia mano mirtimi, ir mano siela negaišdama tepuola į amžiną Tavo Gailestingosios Meilės glėbį...

Šis aktas, padėsiantis Teresei atsidurti amžinajame Švenčiausiosios Trejybės glėbyje, jai leidžia iš anksto ragauti šlovės.

O mano Mylimasis, noriu su kiekvienu savo širdies dūžiu atnaujinti šį pasiaukojimą nesuskaitomą daugybę kartų tol, kol šešėliams išnykus galėsiu Tau vėl išsakyti savo Meilę amžinajame susitikime Veidas Veidan!..

Geriausiai parengia įžengti į palaimingąjį regėjimą, į amžinąjį susitikimą veidas veidan būtent šis pasiaukojimo gailestingajai Meilei aktas. Tai yra – kartoju – būtent Marijos aktas po Kryžiumi, kai Ji buvo įtraukta į Jėzaus, kuris aukojosi Tėvui, kad Jį pašlovintų ir mus išgelbėtų, slėpinį. Teresėlė tai išgyveno veikiant Šventajai Dvasiai. Taigi Marija po Kryžiumi – pastarasis yra paskutinis Kristaus gyvenimo žemėje aktas – kartu su Jėzumi atliko tą aktą, kuriuo Jis aukojo Tėvui visą savo gyvenimą kaip deginamąją Kryžiaus auką, ir kartu su Juo šaukė: „Trokštu“, ir kartu su Juo visiškai atsidavė į Tėvo rankas. Po Kryžiaus Marija galėjo gyventi tik šiuo paskutiniu Jėzaus gyvenimo aktu iki tos akimirkos, kai Ji pati išgyveno paskutinį savo meilės aktą tikėjimo tamsoje ir su neturto kupina viltimi. Marija negalėjo gyventi jokiu kitu aktu – tai jau viršūnė! Ji buvo visiškai priklausoma nuo Jėzaus ir prie Kryžiaus Šventosios Dvasios vedama patyrė tą stebuklingą nukryžiuotojo Kristus trauką: „…kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs“ (Jn 12, 32). Dvelkiant Šventajai Dvasiai Ji buvo traukiama Jėzaus, Jo troškulio šauksmo ir Jo širdies žaizdos. Ji gyveno šiuo slėpiniu iki savo žemiškosios kelionės pabaigos, nes nebegalėjo gyventi kuo nors didesniu.

Teresėlė stulbinamai aiškiai tą suprato. Būtent šiuo troškulio šauksmu gyveno Marta, kai kentėjo Kančią kartu su Marija. Visa tai skirta mums šiame baisaus supasaulėjimo amžiuje. „Bet ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?“ (plg. Lk 18, 8). Ar Jis ras Šventykloje „klaikiąją pabaisą“ (Dan 9, 27)? Argi ne tai matome, jei esame bent šiek tiek įžvalgūs ir jei stengiamės išvysti, kas darosi aplinkui? Tai toli gražu ne pesimistiška, bet, priešingai, labai viltinga. Kančių sūkuryje išlieka polėkis, neįtikėtina trauka, kuria Jėzus ant Kryžiaus mus patraukia – jeigu turime drąsos, kaip Teresė, pažvelgti į Kryžiaus išmintį. Koks nepaprastai didus dalykas, juk tai viso mūsų krikščioniškojo gyvenimo paslaptis! Kaip tik tai mums kas dieną nepaliaujamai primena Eucharistija, nes ji mums duota, kad Kryžiaus slėpinys būtų sudabartinamas mūsų gyvenime ir kad juo gyventume, kiek tik įmanome.

Kai Teresė sako: „noriu su kiekvienu savo širdies dūžiu atnaujinti šį pasiaukojimą nesuskaitomą daugybę kartų“, tai rodo, kad ji numano, jog būtent tai yra viršūnė ir jog šią auką turime nuolatos atnaujinti. Ne kartoti, bet atnaujinti šį aktą, nuolat iš naujo juo gyventi, kad priartėtume prie tobulos meilės akto, kuriuo gyveno Marija. Kaip gražu matyti šį vaiką, atskleidžiantį mums savo Motinos paslaptis! Motina visada tyli. Jos paslaptis atskleidžia vaikai. Mažoji Teresė atveria didelę Marijos paslaptį. Atskleidžia ją savo pasiaukojimo aktu, leisdamasi visiškai sudeginama, kaip Marija po Kryžiumi. Juk Marija stovėjo po Kryžiumi. Nereikia tikėti XVI ar XVII amžių paveikslais, vaizduojančiais Mariją, nualpusią prie Kryžiaus. Ne. Šventasis Jonas mums sako: Stabat Mater (plg. Jn 12, 25). Ji stovi. Kodėl? Nes Ji stipri tiesiogiai iš Jėzaus nužengiančia meile, Ji stipri ugnimi, kuri Ją uždega ir užvaldo. Mažoji Teresė turėjo tą pačią stiprybę ir ji atnaujino savo auką „nesuskaitomą daugybę kartų“, kaip Marija, Marijos pavyzdžiu ir Joje, iki „amžinojo susitikimo veidas veidan“.

„Su kiekvienu savo širdies dūžiu…“ Tai reiškia, kad Teresė gyveno šia meile širdimi ir visu kūnu. Ji norėjo pasinaudoti savo kūnu aukai atnaujinti, nes troško visa priklausyti Jėzui. Tai nėra „iškūnyta“. Ji mylėjo Jėzų savo kūnu, norėjo degti meile ir troškimu kūne.

Mat pasiaukojimas gailestingajai Meilei yra polėkio, t. y. troškimo, įkvėptas meilės veiksmas. Ir kankinystė, kurią apima tokia auka, – ne tik mirtis savo troškimams, kad turėtume tik vieną vienintelį troškimą – būti Jėzaus patrauktam, bet ir gyvenimas tuo patraukimu, ta pačia trauka, kuria Tėvas patraukia žmogiškąją Kristaus valią, visiškai perkeistą Jo meilės pilnatvės, ir kuri Jį paskatina paaukoti save ant Kryžiaus kaip deginamąją auką Tėvo meilei.

Kad geriau suprastume šį pasiaukojimą, reikėtų perskaityti kai kuriuos Vienos sielos istorijos puslapius, kurie daug ką paaiškina. Praėjus kiek laiko po šio pasiaukojimo, Teresė suprato didybę to akto, kurį ištarti ji buvo pastūmėta Švenčiausiosios Trejybės šventės dieną. Beje, labai gražu, kad Teresė pasiaukojo šios šventės dieną, nes būtent Kryžius, Kryžiaus išmintis, yra didžiausias Švenčiausiosios Trejybės apreiškimas. Kryžius yra tarytum Švenčiausiosios Trejybės ikona.

Šiais metais (1895-aisiais), birželio 9 dieną, Švenčiausiosios Trejybės šventės metu, gavau malonę suprasti labiau nei bet kada anksčiau, kaip Jėzus trokšta būti mylimas.

Iš čia ir pasiaukojimo aktas. Jo tikslas yra parodyti Jėzui, kad Teresėlė myli Jį. Matėme, kaip Jėzus, praėjus kelioms dienoms, davė jai ženklą (trumpalaikį, tačiau labai stiprų juntamą patyrimą), kad parodytų jai, jog anapus bet kokių juntamų malonių Jis pasiėmė ją visą sau.

Mąsčiau apie sielas, kurios pasiaukoja kaip aukos Dievo teisingumui, kad nukreiptų ir užtrauktų sau kaltiesiems skirtas bausmes.

Čia kalbama apie dvasingumo formą (būti žaibolaidžiu, pritraukiančiu dieviškojo teisingumo žaibus į save), kuri šiandien nebėra labai madinga, tačiau ji egzistavo. Teresė su didele meile pasako, kad jos širdyje vyksta visai kas kita, kad ji atvėrė duris tam, kas daug labiau atitinka Šventosios Dvasios reikalavimus mums. Šia prasme ji tikrai yra atsinaujinimo šaltinis.

Šis pasiaukojimas man atrodė esąs didis ir kilnus, tačiau anaiptol nesijaučiau linkusi tai daryti. „O mano Dieve, – sušukau širdies gelmėje, – nejaugi vien Tavo Teisingumas priims sielas, atnašaujančias save kaip aukas?“

Teisingumo trauka nėra tokia pat stipri kaip gailestingumo. Ir Jėzui nelabai patinka, kai sustojame ties teisingumu, nes vien tik Jis gali būti tobulai teisingas. Geri teologai būtent taip turėtų sakyti. Tad niekada negalima patarti kam nors pasiaukoti Dievo teisingumui. Teologiškai reikėtų sakyti, kad vien tik Jėzus gali pasiaukoti kaip (meilės) auka Tėvo teisingumui, nes Jis yra vienintelis asmuo, pajėgiantis jį pakelti.

Teresė visiškai teisingai suprato. Ir gailestingoji Jėzaus meilė, kuriai ji pasiaukojo kaip deginamoji auka, kaip meilės auka, taip įsismelkė į jos sielą, jog nepaliko joje „jokių nuodėmės pėdsakų“, todėl jai nebereikia „bijoti skaistyklos“. Ji taip pat suprato, kad Jėzus „negali norėti mums nereikalingų kančių“ ir kad Jis neįkvėptų jai troškimų – kaip ji jautė, – „jei nenorėtų jų išpildyti“. Tai labai tikslu doktrinos požiūriu, tad rodo, kaip Teresė buvo vedama Šventosios Dvasios dovanų ir kad ji iš tikrųjų buvo gavusi sermo sapientiae charizmą.

O koks saldus yra Meilės kelias!.. Kaip aš noriu stengtis su vis didesniu atsidavimu vykdyti gerojo Dievo valią!

Štai ką Teresė pati atpažino kaip brangiausią pasiaukojimo akto vaisių – visiškai atitikti Tėvo valią ir atsiduoti į Jo rankas. Prieš ją atsiveria visiškai kitokia perspektyva nei teisingumo, apie kurį ji kalbėjo aukščiau, – perspektyva, pranokstanti teisingumą. Tai anaiptol nėra teisingumo atmetimas – ji puikiausiai žino, jog Dievo teisingumas yra amžinas ir neatsiejamas nuo Jo meilės, – tai tikras pranokimas, kuris ją tartum pastatė anapus teisingumo. Reikia gerai suvokti, ką ji sako, ir kas, beje, yra tikrai teologiška ir nuostabiausiai parodo, kokia gali būti mistinė teologija, kontempliuojanti visą Dievo slėpinį per Jo gailestingąją meilę: matyti visus Dievo „atributus“ – Jo paprastumą, begalinumą, teisingumą, Apvaizdą ir t. t. – per gailestingąją meilę. „Mokslinė“ teologija, t. y. teologinis Dievo apmąstymas siekiant kuo didesnio tikslumo, viską mato per Dievo paprastumą (tai pirmoji savybė, kurią atranda Tomas Akvinietis kontempliuodamas Dievo vienumą). Mistinės teologijos požiūriu viskas yra matoma per gailestingąją meilę, įskaitant teisingumą – kad būtų išsaugota išminties tvarka.

Velnias, kaip sakėme, kartais gina teisingumą, t. y. skatina mus tarti: „Dievas nėra teisingas“, „Dievas elgiasi neteisingai“ (žr. Ez 18, 25–29). Daugelis šiandien piktinasi matydami tai, kas atrodo kaip neteisybė iš Dievo pusės, ir sako, kad didžiausia kliūtis jiems, neleidžianti tikėti Dievo egzistavimu, yra visur pasaulyje matomos kančios. Jau Viduramžiais Tomas Akvinietis sakė, kad viena iš didžiausių kliūčių atrasti Dievo egzistavimą yra kančia, netvarka, glūdinti kančioje (kančia visada suardo tvarką). Lygiai taip pat daugeliui žydų kliūtis atpažinti Jėzų kaip Mesiją, kaip Dievo Siųstąjį tarp mūsų yra pasaulyje vyraujanti netvarka: „Jeigu Jėzus tikrai būtų Dievo Siųstasis, – sako jie, – pasaulyje būtų taika. Kadangi tos taikos nėra, kadangi toliau egzistuoja kančia ir vis dar esama neteisybės, Jėzus nėra tikrasis Mesijas.“ Tai iš velnio kylantis gundymas – teisingumo tvarkos suabsoliutinimas. Jis esti tuose, kurie atmeta kai kuriuos Bažnyčios aspektus, tai, kaip vadovaujama Bažnyčiai. Šėtonas yra labai apsukrus gundytojas – jis atskiria teisingumą nuo gailestingumo ir meilės. O teisingumas – tai tvarka. Tad teisingumo tvarka laikoma absoliutu. Taip darydami, ją atskiriame, darome ją itin formalaus pobūdžio – tuomet toji tvarka prieštarauja tam, kaip Šventoji Dvasia veda Bažnyčią, nes tokiu vedimu žiūrima asmenų. Kai apsistojame ties tvarka, nebežiūrime pirmiausia asmenų, tvarką iškeliame aukščiau. Manyti, kad tvarka yra tai, kas didžiausia, – tai dar ir šiandien egzistuojantis gundymas. Iš tikrųjų tvarka nėra didžiausia. Didžiausias yra gailestingumas, meilė. Šventosios Dvasios vadovavimas yra meilės ir gailestingumo vadovavimas – tai reiškia, kad jame žiūrima asmenų. Šventosios Dvasios akimis, nesama „bendrojo gėrio“, esančio aukščiau asmenų (kaip mano virš visko iškeliantys politinę tvarką), nes kai veda Dievas, absoliutus yra kiekvieno žmogaus šventumas.

Ką tik minėtos ištraukos iš Vienos sielos istorijos pabaigoje sakoma: „Kaip ji užsibaigs, ši mažos baltos gėlelės istorija?“ Gerai būtų ją perskaityti lyginant su tuo, ką motina Agnietė pasakoja apie „rugsėjo 30-ąją, ketvirtadienį, jos brangiausios mirties dieną“, nes tai mums padės suprasti, kaip Teresė iki galo gyveno su pasitikėjimu pavesdama save Dievui. Būtent šis pasivedimas į Jo rankas leidžia suprasti visą paskutinę jos dieną.

„Brangi Viešpaties akyse Jo ištikimųjų mirtis“ (Ps 115 (116), 15). Iki pat pabaigos Dievas jai norėjo kančios, sausros, tikėjimo dykumos, kad meilė eitų iki galo ir viską nugalėtų. Reikia skaityti šį pasakojimą, tokį gražų savo paprastumu, savo tiesa, žvelgiant Švenčiausiojo Veido šviesoje, nukryžiuotojo Kristaus šviesoje, kad pamatytume, kaip Dievas panoro susieti meilę ir kančią. Tai ir yra Kryžiaus išmintis. Tai pastūmėjo Teresę pasiaukoti gailestingajai Meilei ir būtent pasiaukojimo gailestingajai Meilei dėka ji galėjo pakelti tas kančias iki galo. Juk vien tik gailestingoji Meilė gali priimti žmogaus kančią palikdama ją tokią pat aštrią, bet perkeisdama iš vidaus, kad ji visa būtų pajungta meilei, kaip malkos ar šiaudai, leidžiantys ugniai smarkiau degti, viską apimti.

Šis didis Kryžiaus išminties slėpinys yra vienintelis atsakymas, kurį galime pateikti tiems, kuriems kančios egzistavimas įrodo, kad Jėzus nėra Tėvo Siųstasis. Toji kančia tęsiasi Marijos širdyje, ji tęsiasi šventųjų širdyse, Teresėlės širdyje ir mūsiškėse. Jėzus agonijos metu prašė Tėvą, kad toji taurė atitoltų nuo Jo (plg. Lk 22, 42; Mt 26, 39; Mk 14, 36), ir sykiu visiškai sutiko su tuo, ko norėjo Tėvas: „tebūna ne mano, bet Tavo valia“ (Mt 26, 39. 42; Mk 14, 36; Lk 22, 42). Tėvas norėjo, kad ta taurė suvienytų Jėzaus ir Jo Motinos širdis, Jo ir Teresėlės, Teresėlės ir Marijos širdis. Tėvas to nori, kad gailestingoji Meilė eitų iki galo.

Iš prancūzų k. vertė Edita Janulevičiūtė

© Šv. Jono kongregacija

 
       
  © Paštuvos Šv. Juozapo ir šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės basųjų karmeličių vienuolynas, 2006 ^^^              KIT, 2006