Į pirmą puslapį Apie šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresėlę  
       Apie lankymąsi     Relikvijos     Kelionės     Maldos     Pasirengimas     Kontaktai    Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė  
 

Šv. teresėlė ir „arka“

Jean VANIER

Jean Vanier (g. 1928 m.) – diplomato sūnus, Kanados laivyno karininkas, palikęs daug žadančią karjerą ima studijuoti filosofiją bei teologiją. Apsigynęs filosofijos daktaro laipsnį dėsto Toronto universitete. 1964 m. kartu su tėvu Thomas Fhilippe įkuria „Arkos“ bendruomenę. Pradžia labai kukli: Jean Vanier priima du proto negalią turinčius asmenis ir gyvena su jais Trosly-Breuil kaimelyje, netoli Paryžiaus. Šiandien „Arkos“ bendruomenėse gyvena apie 2200 žmonių, įsipareigojusių ilgam laikui 26 pasaulio šalyse.

Norėčiau pradėti trumpu pasakojimu. Prieš kelerius metus nuvykau į Kalkutą aplankyti mūsų „Arkos“ bendruomenę, į kurią buvome priėmę keletą proto negalią turinčių asmenų. Nakvojau mažame kambarėlyje sodo gilumoje, atokiau nuo namų. Buvau vienas. Vidurnaktį sode išgirdau garsus. Pažvelgęs pro langelį, pamačiau du žmones su metaliniais strypais. Mane užplūdo nerimas. Pamaniau, kad greičiausiai jie ieško pinigų ir žino, jog esu čia vienas, atokiau nuo namų. Vėliau sužinojau, kad jie čia buvo atėję norėdami pavogti geležinius strypus iš greta esančių kapinių. Sulaukęs tinkamo momento, išėjau iš kambario ir įslinkau į gatvę. Buvo ketvirta valanda ryto. Nuėjau Motinos Teresės seserų koplyčios link, nes žinojau, kad penktą valandą joje aukojamos šv. Mišios. Pasiklydau Kalkutos gatvėse. Ant šaligatvio miegojo benamės šeimos. Pagaliau atsidūriau priešais bažnyčią. Įėjau. Kunigas aukojo Mišias bengalų kalba. Jis buvo vienas. Aš nieko nesupratau. Tačiau tą akimirką, kai duona ir vynas buvo perkeisti į Jėzaus Kūną ir Kraują, pravirkau dėkodamas Jam už tai, kad Jis buvo nukryžiuotas. Man nepriimtina toli nuo visų žmogiškų kančių esančio aukštybių Dievo idėja. Norėčiau padėkoti Jėzui už tai, kad Jis tapo toks silpnas ir mažas, kad lydi mus šiame kančios ir vargšiškumo kelyje.

Šiandien taip pat norėčiau padėkoti Teresėlei. Jūsų nuostabai pasakysiu, kad žiūriu į ją ne kaip į didžią šventąją, o kaip į vargšę, kuri yra labai graži ir trapi. Iš viso jos silpnumo trykšta pasitikėjimas. Tai ir yra Teresėlės paslaptis ir grožis. Aš myliu ją kaip vargšę ir būtent tokia ji man reikalinga. Atrodytų, kad Teresėlę ir proto negalią turinčius žmones, su kuriais turiu privilegiją dalytis „Arkoje“ savo gyvenimu, turėtų skirti praraja. Dar neturėdama aštuoniolikos metų Teresėlė buvo tobula, drąsi. Vaikystėje ji buvo lepinama, mylima, ja buvo žavimasi. Ji turėjo skvarbų protą, galėjo tobulai save išreikšti, visuomet atrasdama teisingą žodį. Į „Arką“ priimami asmenys, priešingai, – turi sužalotą protą ir širdį. Jais ne tik niekuomet nebuvo žavimasi, bet, atvirkščiai, jie tapdavo savo tėvų nusivylimo priežastimi. Daugumas iš jų niekuomet nebuvo nei mylimi, nei priimti. Jie būdavo apgyvendinami institucijose arba psichiatrinėse ligoninėse, toli nuo savo šeimų. Dažnai jiems būna sunku save išreikšti, atrasti tikslų žodį.

Tačiau atidžiau pažvelgę į Teresėlės gyvenimą, atrasime trapią, jautrią, dažnai neramią mergaitę. Ji išgyveno apleidimą, kai buvo patikėta žindyvei, atiduota į pensioną. Po motinos mirties ir „antrosios mamos“ Paulinos įstojimo į Karmelį smarkiai išaugęs nerimas sukėlė jai ligą, primenančią vieną psichozės formą. Teresėlė jautėsi be galo nesaugi. Dauguma asmenų, su kuriais gyvenu, išgyvena panašius dalykus. Galbūt žinote, kad pirmiau nei liga, psichozė yra apsauga nuo nerimo, kuriam labai išaugus, žmogus gali net mirti. Teresėlė buvo išgydyta Marijos šypsenos regėjimo, tuo pat metu ir vidujai, ir regimai, ir dvasiškai, ir jutimiškai atskleidusio, kaip jos dangiškoji mama ją myli. Ji nebuvo pamiršta. Dievo Motina ją sušildė ypatingu būdu. Šis apreiškimas ją išgydė. Paskutiniais gyvenimo metais Teresėlė vėl išgyveno didžiulį nerimą, tačiau šį kartą Jėzus suteikė jai ypatingą dovaną – jėgų, padėjusių jį išgyventi neužsidarant savyje. Susivienijusi su Jėzaus kančia, ji galėjo tai išgyventi kaip aukos paslaptį. Be to, Teresėlė labai kentėjo dėl savo Tėvelio, „brangaus karaliaus“, ligos. Aš labai susijaudinu skaitydamas apie šio žmogaus – tokio vargšo ir tuo pat metu tokio nuostabaus – paskutinį susitikimą su savo trimis dukterimis karmelitėmis. Su ašaromis akyse, pirštu rodydamas aukštyn jis tarė: „Danguje!“ Taigi Teresėlė buvo pilna kančios.

Aš jaučiu ją esant arti tų, kuriuos mes priimame. Vargšams jos reikia. Skaitydamas jos gyvenimą, jos poeziją, radau daug panašumų, vienijančių ją su mano žmonėmis. Kaip ir mano žmonės, Teresėlė be galo troško mylėti ir būti mylima. Tai tiesiog tryško iš jos gelmių. Ji žinojo, kad tik Jėzus gali jai suteikti trokštamos meilės.

Antras panašumas – tai jos didžiulis paprastumas. Teresėlės gyvenimui būdingas labai didelis paprastumas. Pagaliau ji yra labai laisva. Proto negalią turintys asmenys yra stebėtinai paprasti ir laisvi, nevaržomi bendrų taisyklių. Kartą išvykome piligriminėn kelionėn į Romą. Fabijus, neseniai į Romos „Arką“ priimtas bičiulis, atsisėdo į popiežiaus sostą, kai šis kalbėjo mums per mikrofoną. Jam tai atrodė visai normalu. Tačiau popiežių saugantiems asmenims tai neatrodė normalu. Niekas iš mūsų neišdrįstų atsisėsti į popiežiaus sostą. Mūsų žmonės yra laisvi nuo taisyklių. Jie žiūri į asmenį. Padėtis, pareigos jų nedomina. Kitame susitikime Romoje Žakas iš Paryžiaus „Arkos“ sveikindamasis apkabino kardinolą Pironijo sakydamas: „Mano kardinole, jūs esate nuostabus!“ Aš niekada nebūčiau išdrįsęs to pasakyti.

Teresėlė taip pat yra be galo laisva. Jos laisvumas kyla iš meilės. Jos beprotiškos meilės Jėzui aistra suteikia jai begalinės drąsos. Ji troško tiksliai, be kompromisų vykdyti Jėzaus žodžius. Teresėlė sekė Jo širdį. Ji žvelgdavo į tai, kas Evangelijoje yra intymiausia, tyriausia, tikriausia. Ji norėjo priimti tai, kas Jėzaus žodžiuose yra intymiausia ir svarbiausia. Ji mėgo šiuos žodžius: „Jei kas nori ateiti pas mane, tegul tampa mažas.“

Teresėlei Jėzus yra viskas, o ji pati – niekas. Ji mėgo cituoti šį Izaijo tekstą, kurį pati buvo išsivertusi: „Kaip motina guodžia savo sūnų, taip aš paguosiu jus“ (Iz 66, 13); „Kaip mažyliai būsite nešiojami ant rankų, sūpuojami ant jos kelių“ (Iz 66, 12).

Ji pasitikėjo Evangelijos vieta, kur Jėzus pradžiugęs Šventojoje Dvasioje sakė: „Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams“ (Lk 10, 21). Ji suvokė, kad turi tapti visai maža. Tapimas visiškai maža Teresėlei nebuvo vien žodžiai. Jai tai reiškė priimti savo begalinį trapumą ir vargšiškumą. Jūs žinote, kad pirmasis palaiminimas skirtas vargšams: „Esi laimingas, palaimintas, jeigu gyveni nesaugiai.“ Teresėlė ėjo į vis didėjantį vargšiškumą.

Aš labai mėgstu tekstą, kur Jėzus, atėjęs į Nazareto sinagogą, skaitydamas Izaijo pranašysčių knygą, paskelbia savo misiją:

Viešpaties dvasia su manim,
nes jis patepė mane,
kad neščiau gerą naujieną vargdieniams.
Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo,
Akliesiems – regėjimo.
Siuntė vaduoti prislėgtųjų
Ir skelbti maloningų Viešpaties metų.

Izaijas tęsia: „ir mūsų Dievo keršto dienos“. Šv. Lukas nemini, kad Jėzus būtų tęsęs tekstą.

Izaijas užsimena apie Dievo „kerštą“. Tai ne blogųjų prilupimas, bet visų nusiminusiųjų paguodimas, suteikiant jiems vainiką vietoj pelenų, džiugesio aliejaus vietoj gedulo, šlovės skraistę vietoj bailumo (plg. Iz 61).

Aš tikiu, kad Teresėlė yra mūsų Dievo kerštas. Dievas ją vainikavo vietoj pelenų ant galvos uždėdamas karūną. Jis jai davė šlovės skraistę ir džiugesio aliejaus vietoj gedulo. Jėzus vainikavo šią jauną merginą, kuri, palyginti su angelais, buvo labai trapi. Taigi Teresėlė yra Dievo šlovė. Ji sako kiekvienam iš mūsų: „Jei tapsi vargšu, atversi Dievo šlovę, nes Dievo šlovė yra gailestingumas.“

Teresėlė sako: „Aš supratau, kad norėdama įeiti į šį įkaitintą meilės žaizdrą, turiu tapti visai maža ir vargana.“ Mums nėra lengva priimti savo silpnumą, vargšiškumą, sutikti tapti visai mažiems, kartais būti visiškoje nežinioje. Tačiau čia mums gali padėti Teresėlės genijus. Ji nebijojo savo vargšiškumo, pasitikėjo Jėzumi. Teresėlė yra Jėzaus šlovė, duota mums ne tam, kad užkeltume ją ant pakylos (nors tai nedraudžiama), bet tam, kad taptume kaip ji. Teresėlė meldžiasi, kad daugybė mažų sielų sutiktų įžengti į savo trapumą ir mažumą, kad patikėtų Dievo gailestingumu.

Tačiau Dievo gailestingumas tik tada galės būti veiksmingas, jei priimsime savo menkumą ir sutiksime į jį įžengti, jei neužsiversime ir neužsirūstinsime ant kitų, suversdami jiems visą kaltę. Kiekvieno iš mūsų širdis yra sklidina nerimo. Mes visi esame labai maži. Turime žinoti, kaip tai priimti. Leiskite man papasakoti jums apie Antonijų. Jis mirė prieš keletą mėnesių, sulaukęs 26 metų. Kai priėmėme jį į „Arką“, jis tebuvo dvidešimties. Likusį savo gyvenimą praleido ligoninėje.

Visa kur jis buvo labai mažas. Jis nekalbėjo, nevaikščiojo, negalėjo naudotis savo rankomis. Jo kūnas buvo mažas. Savo dienas Antonijus praleisdavo gulėdamas ant panašaus į kėdę gulto. Jis visiškai priklausė nuo aplinkinių. Paskutiniais gyvenimo metais pats nebegalėjo kvėpuoti, turėjo būti maitinamas pro vamzdelį pilve. Tačiau Antonijus buvo gyvų išraiškingų akių. Kai jį pašaukdavai vardu, jo akys užsidegdavo, veidą nušviesdavo šypsena, sutirpdanti kiečiausią širdį. Jame nebuvo jokios depresijos. Jis tobulai save priėmė. Jei kalbėjotės su asistentais, turėjusiais privilegijų gyventi su Antonijumi vienuose namuose, tikriausiai nustebote išgirdę juos sakant: „Antonijus pakeitė mano gyvenimą. Aš atėjau iš varžybų pasaulio, kuriame bet kokia kaina reikia nugalėti moksle arba sporte, reikia sėkmės, laipsniško kilimo, reikia turėti kuo daugiau galios ir įtakos, uždirbti vis daugiau pinigų, lipti aukštyn socialinės padėties kopėčiomis. Antonijus nuvedė mane į kitą pasaulį. Tai švelnumo, abipusio įsiklausymo pasaulis. Jis pakeitė mano gyvenimą!“

Šie, kaip ir daugumas kitų, Arkos asistentų, atrado turbūt nuostabiausią Jėzaus žodžių Evangelijoje prasmę. Paėmęs į rankas vaikutį, Jėzus tarė: „Kas priima tokį vaikelį dėl manęs, tas mane priima (Mt 18, 5), o kas priima mane, priima tą, kuris yra mane siuntęs“ (Mt 10, 10). Nuostabu! Tas, kuris priima Antonijų, priima Jėzų. Jei tikime tuo, mumyse įvyksta perversmas. Tai viską keičia. Nuostabu tai, jog priimti vargšą (tą, kuris pats negali savimi pasirūpinti) reiškia priimti Jėzų. Ar tik perkeitimas, apie kurį kalba asistentai, nekyla iš Antonijaus viduje pasislėpusio Jėzaus? Ši paslaptis yra Evangelijos širdyje. Jei visi įeitume į šią paslaptį, Bažnyčia ir pasaulis būtų perkeisti. Jėzus tikrai slepiasi vargše.

Antonijaus silpnumas atskleidžia mūsų meilės prašančio Dievo mažumą. Asistentai atrado, kad Antonijus juos nuo kažko išlaisvino ir padėjo jiems įeiti į naują Evangelijos švelnumo pasaulį, atrasti Jėzaus asmenį. Visa priklauso nuo to, kas mums yra Jėzus. Mane palietė Antonijaus negalėjimas būti kilniam.

Negalėdamas nieko padaryti dėl kitų, negalėdamas nieko mums duoti, jis gyveno tobula meile. Čia vėl sugrįžtame prie Teresėlės. Antonijus su pasitikėjimu žvelgdavo į tuos, kurie jį maudydavo ir rengdavo. Dėl savo sužeisto pasitikėjimo mes dažnai būname praradę šią pasitikinčią meilę. Dažniau mes labiau mėgstame būti kilnūs nei pasitikintys. Pasitikėjimas yra širdies ir proto dovana, atsidavimo būdas, kai atsiduodamas į kito glėbį užmiršti save. Ar ne toks pasitikėjimas ir savęs išsižadėjimas būdingi Teresėlei? Ji visiškai, su begaliniu pasitikėjimu atsiduoda Jėzui.

Taigi atrandame, kad meilė nėra pirmiausia ką nors padaryti dėl kito. Mylėti reiškia akimis, balso tonu, prisilietimu parodyti kitam, kad jis yra gražus, brangus, svarbus, vertingas mano akyse. Būtent šios dovanos reikia Antonijui ir kiekvienam neįgaliam asmeniui. Kalbėdamas apie neįgaliuosius, turiu galvoje visus turinčius regimas negalias: ligonius, sergančius AIDS, prostitucijos aukas, kenčiančius nuo psichikos ligų. Jiems reikia asmens, kuris į juos pažvelgtų ir pasakytų: „Tu esi mano brolis, mano sesuo, ir aš tave myliu.“

Ko laukia visi tie, kurie laikomi pasaulio atmatų duobe, visi atstumtieji? Jėzaus žvilgsnio, matomo mūsų visų veiduose. Kad apsireikštų Antonijui, Jėzui reikia mūsų akių ir rankų. Mylėti nereiškia sakyti gražius žodžius. Meilė – tai žvilgsnis, vedantis į įsipareigojimą.

Norėčiau pasidalyti tuo, kas man iškilo būnant Lizjė. Antonijus, būdamas toks mažas, gali pasakyti: „Bažnyčios širdyje aš būsiu meilė.“ Jis turi tą patį pašaukimą kaip Teresėlė: būti Bažnyčios širdyje. Jis nieko daugiau neturėjo. Neturėjo pažinimo, jėgos, negalėjo veikti. Antonijus buvo mažytis meilės besišaukiantis žiburėlis. Jo artumoje buvę asmenys liko paliesti jo širdies ir tikėjimo. Jame jie atrado Dievo vaiką, Dievui brangų vaiką.

Tai išgyvenęs šv. Paulius Pirmajame laiške korintiečiams vadina Bažnyčią žmogaus kūnu. Mes esame šio kūno nariai. Visi nariai yra skirtingi (akis skiriasi nuo ausies ir nuo pėdos), tačiau visi yra svarbūs. Toliau jis tęsia sakydamas, kad silpniausi, mažiau garbingi, labiausiai slepiami kūno nariai yra svarbūs ir turi būti gerbiami.

Ko reikia Antonijui? Pinigų? Jis nebūtų žinojęs, kaip juos panaudoti. Pažinimo, teologijos studijų? Jis jų nebūtų supratęs. Vietos, valdžios, veiklos bendruomenėje? Jo tai nedomino. Tai ko gi jam reikėjo? Vienintelio dalyko – meilės, buvimo kartu. Visa savo būtimi Antonijus prašydavo: „Duok man savo širdį.“ Savo mažumu ir pasitikėjimu jis žadindavo meilę, atjautą ir gailestingumą. Jei būtų galėjęs pasinaudoti žodžiais, be abejonės, būtų paklausęs to, ko Jėzus paklausė Petro: „Ar myli mane?“ Štai Antonijaus klausimas: „Ar tu mane myli? Ar tu mane tikrai myli?“ Tai mus įpareigoja paklausti savęs: kas yra meilė? kokia yra Jėzaus meilė?

Antonijus ir visi tokie kaip jis mums parodo skirtumą tarp kilnumo ir meilės. Kilnumas kyla iš tam tikros viršenybės jausmo: duodame pinigų, laiko arba žinių tam, kuriam reikia. Mes darome jam gera lyg stovėdami ant pakylos. Tačiau nieko, išskyrus garbę, nenorime priimti atgal. Žinoma, kilnumas taip pat yra svarbus, tačiau Jėzus nori, kad atrastume bendrystę, kuri yra meilės davimas bei priėmimas, širdžių bendravimas. Mes duodame ir priimame.

Galime būti labai skirtingi ir tuo pat metu mylėti vieni kitus. Tarp mūsų nėra viršesnio, vyrauja abipusis pasitikėjimas. Dvi širdys tampa viena. Visos mamos pažįsta dovaną, apie kurią kalbu. Kai mama paima į rankas kūdikį ir, pažvelgusi į jį, padaro „guliguli“, kūdikis ima juoktis. Kas daugiau gavo – mama ar jos kūdikis? Tarp jų vyksta pasidalijimas, meilės mainai. Tai bendrystė. Joje esame vienas dėl kito. Nėra jokio spaudimo. Bendrystė dovanoja laisvę. Tada vienas kitam sakome: „Aš nenoriu tavęs valdyti. Noriu tik vieno – kad būtum savimi, priimdamas savo silpnumus ir dovanas. Aš tave priimu tokį, koks esi, ir tu mane priimi tokį, koks esu.“

Esame dovana vieni kitiems. Teresėlė atrado šį bendrystės ryšį su Jėzumi. Reikia perskaityti skyrių, kuriame ji visus kviečia į vestuves su savo sužadėtiniu Jėzumi. Nuostabu!

Teresėlė gerai suprato Evangelijos esmę: saulė – tai Dievas, nusileidęs į purvyną tam, kad galėtų prisiartinti prie mūsų. Paaiškinsiu: saulė yra kažkas nuostabaus. Ji mus šildo, teikia šviesą, žemę padaro vaisingą. Ji turi didžiulę jėgą. Bet jei per daug prisiartintume, mus sudegintų, išnyktume.

Įsikūnijimo slėpinys yra tas, kad Dievas apsivilko purvu, apsivilko kūnu. Kodėl? Tam, kad galėtume prisiartinti prie Jo, Jį paliesti ir su Juo bendrauti. Žodis tapo kūnu. Dievas tapo kūdikiu. Dievas buvo nukryžiuotas.

Teresėlė gerai suprato, kad Jėzus yra mūsų meilės elgeta, norintis, kad mes Jį mylėtume. Norint įeiti į bendrystę su Jėzumi, reikia atrasti intymų ryšį tarp Jėzaus ir „Aba“, „Tėvelio“. Šis ryšys tikrai yra nuostabus. Jėzus mums sako, kad nedaro nieko, pirmiau neatsiklausęs savo Tėvo, ir nekalba nieko, ko pas „Tėvelį“ nebūtų girdėjęs. Kai kurie gali sakyti, jog reikėtų augti ir atsiskirti nuo Tėvo! Tikrai ne!

Žmogaus slėpinys yra tas, kad jis sukurtas bendrystei. Yra žmonių, kurie niekados nebuvo mylimi. Jie nežino, kas yra bendrystė. Tačiau Evangelija mums apreiškia, kad esame sukurti bendrystei. Tik begalinė Meilė ir gailestingumas mums gali padėti iš tiesų įžengti į šį bendrystės pasaulį, į tas „dieviškąsias sužadėtuves“, šį meilės slėpinį, į kurį Teresėlė mus kviečia. Teresėlė visiškai suvokia, kad norėdamas priimti šį slėpinį turi tapti visiškai mažas. Kaip ji galės mylėti Jėzų taip, kaip Jis myli, jei neturės savyje Tėvo širdies? Kaip mylėti Jėzų, jei Jis pats neduos šios meilės? Taigi visą vietą savyje turi Jam užleisti.

Papasakosiu jums dar vieną istoriją. Negalią turintis vienuolikmetis berniukas ėjo Pirmosios Komunijos. Po Mišių vykusios šeimos šventės metu jo dėdė, pasidžiaugęs motinai, kaip viskas buvo gražu, pridūrė: „Gaila, kad jis nieko nesuprato.“ Tai girdėdamas berniukas su ašaromis akyse pasakė savo mamai: „Mama, nesirūpink, Jėzus mane myli tokį, koks esu.“

Kiek iš mūsų, turinčių išlavintą protą, išdrįstų pasakyti ką nors panašaus. Ar ne dažniau sakome: „Jėzus mane mylėtų, jei dažniau eičiau į Mišias arba būčiau švelnesnis su savo žmona ir vaikais ir t. t.“ Suvokęs, kad „Jėzus mane myli tokį, koks esu“, pradedu trokšti melstis ir gyventi iš meilės.

Šių žodžių aidą girdžiu Teresėlei sakant nuostabius dalykus. Norėčiau jums perskaityti tekstą, parodantį jos šventumo sampratą: „Iš tikrųjų aš toli gražu nesu šventoji. Tai matyti jau vien iš to, kad, užuot džiaugusis šia sausra, aš turėjau ją veikiau laikyti per menku savo uolumo ir tikėjimo trūkumu, aš turėjau nusiminti, jog snūduriuoju (nuo septynerių metų amžiaus) maldų ir padėkos aktų metu; bet ką gi, aš vis tiek nenusimenu... Pagalvoju, kad maži vaikai savo tėvams tokie pat mieli yra miegantys, kaip ir nubudę“ (Rankraštis A 76r). Nuostabu! Man tai gali padėti. Dažnai dėl nuovargio esu linkęs užmigti Mišių ir pamaldų metu. Teresėlė tęsia: „Turiu save priimti tokią, kokia esu, su visais netobulumais“ (Rankraštis C 2r).

Teresėlė sako, kad jai yra toli iki šventumo. Tai mums padės labiau suprasti, kas yra šventumas: priimti save tokį, koks esu, su visu tuo, kas manyje yra sužeista, trapu. Dažnai kartoju, kad asistentai atvyksta į „Arką“ tarnauti vargšams, tačiau jie pasilieka tik tuo atveju, jei atranda, kad jie patys yra vargšai ir kad Jėzaus skelbiama Geroji Naujiena skirta ne tiems, kurie tarnauja, bet patiems vargšams!

Gal po viso to, ką pasakiau, jums atrodo, kad gyvenimas „Arkoje“ yra lengvas, kad mes gyvename gražiomis vargšų širdyse pasislėpusio Dievo paslaptimis? Žinoma, mes gyvename mums padedančiu ir mus perkeičiančiu įsikūnijimo slėpiniu, tačiau gyventi su vargšu niekada nėra paprasta.

Vienas iš „Arką“ grindžiančių tekstų buvo parašytas evangelisto Luko: „Keldamas pietus ar vakarienę, nekviesk nei savo draugų, nei brolių, nei giminaičių, nei turtingų kaimynų, kad kartais jie savo ruožtu nepakviestų tavęs, ir tau nebūtų atlyginta. Rengdamas vaišes, verčiau pasikviesk vargšų, paliegėlių, luošų ir aklų, tai būsi palaimintas!“ (Lk 14, 12–14). Tu būsi laimingas, palaimintas, jei valgysi su vargšais. Biblijos kalboje valgyti su kuo nors reiškia tapti jo draugu. Jei tapsi atmestų, niekinamų asmenų draugu, būsi palaimintas. Tu gausi Dievo palaiminimą. Teresėlė cituodavo tą patį skyrių, kalbėdama apie Karmelio vienuolyną kaip apie vietą, kurioje valgoma su vargšais.

Tačiau ne visada yra lengva tapti vargšo draugu. Vargšo širdyje slypi pyktis, nerimas ir netgi žiaurumas. Pasaulis yra be galo žiaurus tiems, kurie yra labiausiai pažeisti. Jie labai kenčia dėl paniekos ir neteisingumo. Jei tapsiu silpnojo bičiuliu, jis tuoj pat man atskleis mano paties užtvaras, nuostatas ir nerimą. Tapdamas neįgalaus asmens bičiuliu, greitai atrasiu trapias savo vietas, savo nepajėgumą bendrauti.

Iš tiesų mes visi esame vargšai, sužeisti žmonės. Teresėlė mus kviečia atrasti, jog esame mylimi per tai, kas mumyse yra trapu ar sužeista. „Mama, nesirūpink, Jėzus mane myli tokį, koks esu.“

Mes neturime stengtis būti geresni už kitus. Su savo vargšiškumu ir trapumu aš esu tas, kas esu. Tačiau aš žinau, kad Jėzus mane myli. Turėdami tokį tikėjimą ir tokį meilės patyrimą, dar labiau norėsime būti kartu su Jėzumi, kuris vienas gali patenkinti mūsų širdis.

Norėčiau užbaigti istorija apie Renė. Jis gyveno mano bendruomenėje ir iš pradžių nemėgo dirbti. Užuot darbavęsis dirbtuvėje, nueidavo prie greitkelio ir stabdydavo mašinas. Renė stengdavosi būti mandagus ir mašinos sustodavo, vairuotojas atidarydavo langelį. Tuomet Renė įkišdavo pro langelį galvą ir sušukdavo vairuotojui į ausį: „Duok man cigaretę!“ Šis sutrikdavo ir norėdamas kuo greičiau atsikratyti Renė, kad galėtų tęsti kelionę, duodavo jam cigarečių arba pinigų joms nusipirkti.

Manau, kad stabdydamas mašinas Renė uždirbdavo daugiau pinigų nei jų būtų uždirbęs dirbtuvėje. Nusiuntėme jį į kitą mūsų bendruomenę, kuri yra toliau nuo tarptautinio greitkelio. Jis pradėjo gerai dirbti, su juo lengviau susikalbama. Prieš kurį laiką Renė su keliais asmenimis iš savo bendruomenės praleido savaitgalį trapistų vienuolyne. Jie susitikdavo kartu mąstyti Dievo žodį. Buvo medituojamas šis tekstas: „Štai aš stoviu prie durų ir beldžiu; jei kas išgirs ir atvers duris, aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi“ (Apr 3, 21). Renė pirmas pakėlė ranką ir pradėjo smulkiai pasakoti apie valgius, kurie bus valgomi, kai Jėzus ateis pas jį. Visi pratrūko juoktis. Juokui nutilus, Renė tęsė: „Ir Jėzus kai ką man pasakys.“ „Ką gi Jis tau pasakys?“ – paklausė grupelės vadovas. „Jis mane paims ant rankų ir pasakys: Tu esi mano mylimasis sūnus.“ Štai kur yra neįgalių asmenų paslaptis. Jie trokšta svarbiausio. Jie ieško ne idėjų apie Dievą, bet Jo buvimo.

Skaitydamas Teresėlę, jaučiausi paguostas. Du kartus iš eilės ji dėkoja Dievui už vedimą į „palaimintą Arką“. Aš norėčiau pasakyti tą patį: dėkoju Dievui, kad atvedė mane į palaimintąją „Arką“, nes čia yra Teresėlė. Ji yra šalia vargšų. Kviečiu jus sekti maža vargše Teresėle tam, kad atrastumėte vargšo paslaptį, priimtumėte savo pačių vargingumą ir galėtumėte pasakyti: „Mama, nesirūpink, Jėzus mane myli tokį, koks esu.“

Versta iš L‘Arche et Therese (Jeano Vanier konferencija – 2006 m. spalio mėn., Lisieux)

Vertė Pranas H. Morkus

 
       
  © Paštuvos Šv. Juozapo ir šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės basųjų karmeličių vienuolynas, 2006 ^^^              KIT, 2006