Į pirmą puslapį Apie šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresėlę  
       Apie lankymąsi     Relikvijos     Kelionės     Maldos     Pasirengimas     Kontaktai    Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė  
 

RelikvijŲ PRASMĖ
Pagal ispanų vadovą „Kelyje su Terese“

Vengtinos nuostatos

Išankstinis racionalistinis priešiškumas:

1. Relikvijų gerbimas – archajiška magijos praktika, apie kurią religijų istorijoje pasakojama absurdiškų dalykų: dėl jų buvo kovojama, jos buvo klastojamos, perkamos ir parduodamos, tapdavo fetišizmo objektu…

2. Protas – vienintelė galia, paaiškinanti tai, kas vakar dar buvo laikoma stebuklu, ir galiausiai atskleisianti tai, ko dar nežinome. Visa kita – naivus fanatizmas, klastingas išnaudojimas, žmogaus silpnybė.

Tuščias patiklumas

Pirmiau minėtos nuostatos priešybė – nekritiškumas ir relikvijų laikymas „saugančiu talismanu“. Žmogų visada valdė kančios ir mirties baimė, todėl niekada netrūko nei norinčių pasinaudoti šia silpnybe ir pardavinėti relikvijas kaip vaisto pakaitalus bei magines priemones, nei fanatiškų jų vartotojų.

Krikščioniškoji prasmė

Mūsų Bažnyčioje visada buvo praktikuojamas šis kultas

Mūsų Bažnyčia, „žmonijos žinovė“, anot Pauliaus VI, visada gerbė paprotį – susikaupti ir melstis prie palaikų tų, kurie anksčiau už mus paliudijo tikėjimą. Prisiminkime, pavyzdžiui, katakombų laikus.

Bažnyčia žino, kad mes nesame gryna dvasia, todėl mums reikalingi ženklai ir nuorodos. Būtent relikvijos ir yra kukliausi ir trapiausi kūno ženklai. Jokia kalba negali aiškiau atskleisti žmogiškosios esmės negu mirtingieji palaikai. Šie kūnai – tokie pat kaip mūsų, bet juose šventieji pasiekė didvyriškumą, asmenuodami veiksmažodį „mylėti“: mąstydami ir dirbdami, džiaugdamiesi ir kentėdami, mylėdami ir svarbiausia išgyvendami visada tamsią mirties patirtį.

Nepamirškime, kad per šiuos ženklus, iš pažiūros dažnai menkus, nesuskaičiuojamą daugybę kartų apsireiškė Dievas. Dieviškoji logika absoliučiai priešinga triumfuojančiai šių dienų visuomenėje. Mat mes niekaip nepajėgiame galutinai suvokti šv. Pauliaus teiginio, kad Jis visada renkasi silpnumą, idant sutrikdytų galinguosius.

Galiausiai atkreipkime dėmesį į tai, kad šventųjų relikvijų gerbimas skatina laukti mūsų pačių prisikėlimo. Jos primena, jog Dievas, davęs mums mirtingą kūną, pakeis jį kitu, nemirtingu ir garbingu kūnu. Todėl relikvijos visada bus ant mūsų altoriaus, kuriame Kristus prisikelia per kiekvieną Eucharistiją, tapdamas aukščiausiu mūsų prisikėlimo laidu.

Todėl šiandien gerbiamos ir šv. Teresės relikvijos

Tikras susižavėjimo ir pamaldumo „uraganas“, šiandien keliamas Teresės palaikų, keliaujančių skersai išilgai po visą pasaulį, geriausiai įrodo, jog pats Dievas, gavęs šitiek šios įsimylėjusios širdies meilės ženklų, šiandien nori paversti juos gausiomis malonėmis mums, prisiartinsiantiems pagerbti nuo šio rožės žiedo nubirusių žiedlapių, likusių iš jaunosios karmelitės kūno.

Kaip jas pagerbti?

Suprasti kaip ženklą, kuris sušaukia, primena ir skatina

Galime pajusti, kaip šios relikvijos geba sušaukti, pažvelgę į tas keturiems pasauliams priklausančių tautų minias, garsiai sveikinančias jas įvairiuose žemynuose nuo pat 1994 metų, kai prasidėjo nepaliaujama jų piligrimystė.

Be to, mirtingieji Lizjė (Lisieux) Šventosios palaikai mums turi priminti ne tik išorinį, bet pirmiausia vidinį jos pasaulį: šeimos gyvenimą, pašaukimą, gyvenimą bendruomenėje, kūdikystės kelią į šventumą, pašaukimą būti meile Motinos Bažnyčios širdyje, skausmingą ligą, tikėjimo abejones, šventą mirtį ir greitą išaukštinimą per kanonizaciją, galiausiai paskelbimą visuotinės Bažnyčios mokytoja. Taigi tai puiki galimybė naujai išgyventi ir surikiuoti galybę prisiminimų arba, perskaičius Vienos sielos istoriją ar Laiškus, daug apie ją sužinoti.

Tačiau pirmiausia šių relikvijų lankymasis turi giliai mus skatinti įgyvendinti jos žinią kaip gyvą ir šiuolaikišką Evangelijos liudijimą.

Dalyvauti tuoj po Šventosios mirties prasidėjusiame sąjūdyje

Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės relikvijos pradėtos gerbti Lizjė kapinėse tuoj po jos mirties 1897 m. rugsėjo 30 d.

Jaunoji karmelitė miršta 24-erių metų amžiaus. Be to, ji gyveno klauzūroje ir iš pažiūros paprastai, tad jos bendruomenė net abejojo, ar bus ką paminėti laiške, išsiuntinėjamame vienuolynams po vienuolės mirties. Buvo pamiršta, kad sesuo Teresė paliko daugybę savo išorinės ir vidinės biografijos detalių, motinos vyresniosios nurodymu surašytų į tris paprastus sąsiuvinėlius. Seserys nežinojo, kad ši taip pat pasiūlys juos išleisti kaip Vienos sielos istoriją. O kai tai įvyko, nesitikėta, jog knygos leidimai pasipils nuo pat pirmos akimirkos ir jog tai bus labiausiai verčiama religinė knyga pasaulyje.

Žinia apie jos gyvenimą ir mirtį plinta it aliejaus dėmė, ir į Lizjė kasdien atvyksta vis daugiau piligrimų. Įvyksta net stebuklų, pavyzdžiui, 1908 m. gegužės 26 d. 4-erių metų mergaitė Reine Fouquet, kilusi iš vargingos šeimos ir akla nuo gimimo, praregi. Šis stebuklas sujaudina visą Lizjė!

Piligrimų prie Teresės kapo kasdien vis gausėja. Jie čia meldžiasi iškėlę rankas, rašo laiškus, neša gėlių, nuotraukas, ramentus, lazdas ir visokiausius ortopedinius įtaisus, paversdami juos votais. Ir pirmiausia dega žvakes, gausybę žvakių…

Šv. Teresės kūnas pirmąsyk ekshumuojamas 1910 m. rugsėjo 6 d. dalyvaujant vyskupui ir kokiam šimtui žmonių. Mirtingieji būsimos šventosios palaikai sudedami į švino karstą ir perkeliami į kitą vietą. Antra ekshumacija įvyksta 1917 m. rugpjūčio 9–10 d. Galiausiai 1923 m. kovo 26 d. kūnas iškilmingai perkeliamas iš kapinių į Karmelio koplyčią. Teresės beatifikacija švenčiama Romoje 1923 m. balandžio 29 d., o kanonizacija – 1925 m. gegužės 17 d.

Atminti, kad pati Šventoji uoliai gerbė relikvijas

Kelionėje į Romą (1887 m. lapkričio 4 – gruodžio 2 d.), būdama keturiolikos su puse metų, ji jau trokšta surasti, paliesti ir gauti kokią relikviją.

Štai kaip ji pasakoja apie lankymąsi Milane: „Mudvi su Celina buvome drąsios ir atkaklios, visur pirmos ir nė per pėdą neatsilikdavome nuo vyskupo, kad tik viską pamatytume, ypač šventųjų relikvijas, ir kad gerai girdėtume aiškinimus; pavyzdžiui, jam aukojant Šventąją Auką prie šv. Karolio kapo, Celina, tėtis ir aš buvome anapus altoriaus, galvas atrėmę į relikvijorių su šventojo kūnu, apvilktu vyskupo drabužiais. Ir taip būdavo visur…“ (Ms A, 58 v).

Apie Loretą: „Loretas mane sužavėjo! Ką galiu pasakyti apie Šventąjį Namą?… Ak, buvau nuoširdžiai sujaudinta, atsidūrusi po tuo pačiu stogu, kaip kadaise Šventoji Šeima, gėrėdamasi tomis sielomis, į kurias buvo įsmeigtos dieviškos Jėzaus akys, mindama žemę, kurią šv. Juozapas aplaistė savo prakaitu, kur Marija nešiojo glėbyje Jėzų, prieš tai išnešiojusi Jį savo skaisčiose įsčiose… Mačiau kambarėlį, kuriame angelas nusileido šalia Švenčiausiosios Mergelės… Aš įdėjau savo rožinį į mažą Kūdikėlio Jėzaus dubenėlį… Kaip nuostabu visa tai prisiminti!.. Tačiau didžiausia paguoda buvo priimti Patį Jėzų Jo namuose ir būti Jo gyva šventove toje vietoje, kurią Jis pašlovino Savo buvimu“ (Ms A, 59 v).

Iki pat gyvenimo pabaigos Teresė laikė relikvijų gerbimą priemone tikėjimui pakylėti. Paskutinis žinomas faktas – ją sukrėtusi tėvo Teofano Vénard’o (1829–1861) mirtis. Šiam jaunam 32-ejų metų Paryžiaus užsienio tautų misijų draugijos kunigui Hanojuje buvo nukirsta galva iš neapykantos mūsų tikėjimui. Jo nuotrauka buvo prisegta prie Teresės lovos užuolaidos, ji skaitė jo biografiją ir viename iš eilėraščių netgi cituoja jo laiškų ištraukas (PN, 1897 vasario 18). 1897 m. rugsėjo 6 d. „atnešama viena jo relikvija prie jos lovos. Ji glosto ją ir prašo priartinti, kad galėtų pabučiuoti“ (1897 rugsėjo 11). Ir iš tiesų su šiuo prisilietimu dieviškoji malonė atgaivina visą jos misionierės ir kankinės pašaukimą ir suteikia pasitikėjimo, kad ji „grįš į žemę“ ir dirbs be poilsio „iki pasaulio pabaigos“.

Tačiau niekada nepamirškime jos nuostatos relikvijų atžvilgiu: ji ieško jų dėl to, kam jos atstovauja, ką primena ir kam skatina. Teresei relikvijos visada ne magiškas amuletas, bet priemonė, priartinanti prie Evangelijos, šventųjų gyvenimo ir paties Jėzaus asmens.

 
       
  © Paštuvos Šv. Juozapo ir šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės basųjų karmeličių vienuolynas, 2006 ^^^              KIT, 2006